Žodžius „elgeta“, „ubagas“, „duoneliautojas“ jau baigia išstumti sąvokos „socialinė atskirtis“, „socialiai pažeidžiamas“, „remtinas“ ir panašiai, o buvę kaimų ir miestelių elgetos, pažinoti ir šelpti visos parapijos, tapo institucijų rūpesčiu. Tik dėl to reiškinys neišnyko. Gal kiek išoriškai pasikeitė.

Kas lemia, kad net ir turtingiausiose visuomenėse yra elgetų ir benamių? Kada šis reiškinys atsirado, kaip buvo bandoma su juo tvarkytis, padėti? Ar tiesa, kad buvo net „elgetų cechas“ su savomis taisyklėmis ir egzistavo „ubagų diena“. Kur po Kalvarijos atlaidų rinkdavosi puotauti duoneliautojai, iš kur kilo pavadinimas „Ubagų sala“? Ir kodėl kiekviena šeimininkė elgetą sodindavo prie stalo net per Šv. Kūčias – sakralinę šeimos vakarienę?