Raistas, gyvatynas, šlapynė – taip dar XX amžiuje buvo įprasta vadinti pelkę. Jei ten ir galėjo veistis kokia gyvastis – tai velniai ir gyvatės, o praktiškai į pelkes žvelgta kaip į kuro ir durpių gavybos baseiną. Kiek jų nusausinta! Šiandien požiūris keičiasi radikaliai. Taip, durpes kasame, jas eksportuojame po visą pasaulį ir šio gamtos ištekliaus turime, regis, į valias... Bet kaip lėtai jis atsinaujina. Milimetrais per metus, o pelkės ir raistai būdingi tik tam tikroms klimatinėms zonoms ir jų drastiškai mažėja... O ką jau kalbėti apie pelkių poveikį vandens balansui – per liūtis jos kaip kempinė sugeria vandenį, o per sausras jį atiduoda. Estai pelkes yra įvardinę nacionaline vertybe. Gal vertėtų ir mums?