Pakitęs požiūris į neatsiejamą visuomenės dalį – elgetas: buvo tikima, kad jie yra Dievo įsikūnijimas

Žodžius „elgeta“, „ubagas“, „duoneliautojas“ jau baigia išstumti sąvokos „socialinė atskirtis“, „socialiai pažeidžiamas“, „remtinas“ ir panašiai, o buvę kaimų ir miestelių elgetos, pažinoti ir šelpti visos parapijos, tapo institucijų rūpesčiu. Tik dėl to reiškinys neišnyko. Gal kiek išoriškai pasikeitė. Kas lemia, kad net ir turtingiausiose visuomenėse yra elgetų ir benamių? Kada šis reiškinys atsirado, kaip buvo bandoma su juo tvarkytis, padėti? Ar tiesa, kad buvo net „elgetų cechas“ su savomis taisyklėmis ir egzistavo „ubagų diena“. Kur po Kalvarijos atlaidų rinkdavosi puotauti duoneliautojai, iš kur kilo pavadinimas „Ubagų sala“? Ir kodėl kiekviena šeimininkė elgetą sodindavo prie stalo net per Šv. Kūčias – sakralinę šeimos vakarienę?

Talentingoji Gricių šeima – nuo išgyvenimo tremtyje iki giminės „karmos“ tapti arba menininkais, arba medikais

Yra šiltų, jausmingų, puikių šeimų, bet yra ir itin gabių giminių, kur kiekvienas narys – apdovanotas vis kitokiu talentu. Šiai kategorijai priklauso Gricių šeimyna, kurios ištakose – rašytojas Augustinas Gricius, talentingiausias Lietuvos operatorius Jonas Gricius, apdovanotieji muzikai, kalbų specialistai, visoje Lietuvoje žinomi ir mylimi medikai. Tarp jaunesniųjų – puikiai LRT žiūrovams pažįstamas Augustinas Gricius, kolegų meiliai vadinamas „Guga“, „Dviračio žiniose“ ne tik kas vakarą režisuojantis programą, bet retkarčiais pasirodantis ir prezidentūros budelio ar Dzūkijos miškų režisieriaus vaidmenyse. Iš kur tas visų gabumas, tie pavydėtinai stiprūs šeimos ryšiai?

„Kur buvo Raudonoji armija, ten buvo Litbelas“: trumpai gyvavusi kvazivalstybė, tapusi buferine zona tarp Lenkijos ir Sovietijos

Politinė galimybė spekuliuoti istorinėmis aplinkybėmis, išdavikais ir „penktosiomis kolonomis“ nėra didi istorinė naujiena. Kalbame ne apie vadinamąsias LNR, DNR ar Padniestrės kvazivalstybes. Okupanto ar stipresnės valstybės, norinčios dominuoti, metodas „įkišti koją tarp durų“, sukurti svetimoje žemėje sau palankų politinį, geografinį darinį, paskelbti jo autonomiją ir vėliau juo manipuliuoti savo naudai, – senas politinis triukas. 20-ojo amžiaus pradžioje ši politinė manipuliacija neaplenkė ir Lietuvos. Buvo įkurtas Litbelas, o kiek vėliau – Vidurio Lietuva arba Litwa Środkowa. Vieną darinį rėmė Sovietų Rusija, o kitą nacionalistų valdoma Lenkija. Kokių šių kvazivalstybių ženklų galima rasti ir šiandien, kiek joms buvo lemta egzistuoti, kur buvo skelbiami manifestai ar „renkami seimai“?

Ved. Saulius Pilinkus.