Gamtos stebuklas, besiformuojantis amžius: kaip mūsų protėviai naudojo durpes ir kuo jos šiandien naudingos?

Raistas, gyvatynas, šlapynė – taip dar XX amžiuje buvo įprasta vadinti pelkę. Jei ten ir galėjo veistis kokia gyvastis – tai velniai ir gyvatės, o praktiškai į pelkes žvelgta kaip į kuro ir durpių gavybos baseiną. Kiek jų nusausinta! Šiandien požiūris keičiasi radikaliai. Taip, durpes kasame, jas eksportuojame po visą pasaulį ir šio gamtos ištekliaus turime, regis, į valias... Bet kaip lėtai jis atsinaujina. Milimetrais per metus, o pelkės ir raistai būdingi tik tam tikroms klimatinėms zonoms ir jų drastiškai mažėja... O ką jau kalbėti apie pelkių poveikį vandens balansui – per liūtis jos kaip kempinė sugeria vandenį, o per sausras jį atiduoda. Estai pelkes yra įvardinę nacionaline vertybe. Gal vertėtų ir mums?

Progreso neatlaikę atminimų albumėliai vis dar įdomūs mokslininkams: juose randa svarbių istorinių liudijimų

Daugybė vyresniosios ir viduriniosios kartos žmonių yra rinkę atminimus į specialius sąsiuvinius, skirtus mokyklos pabaigtuvėms. Ar žinojote, kad tokie albumėliai egzistavo jau nuo XVI amžiaus, buvo paplitę tarp studentų ir vadinami „štambuchais“? Tai lyg anuometinė socialinio tinklo paskyra – atvertei ir visi mato kas tavo profesoriai, su kuo bendravai, kieno parašai puošia puslapius. Ypač patogu ieškanti tarnybos at pakeitus universitetą.

Laikai keitėsi ir šią tradiciją papildė dainų, poezijos, net mylimų artistų nuotraukų rinkiniai. O SSRS kariuomenėje tarnavę vyrai beveik kiekvienas parsivežė ir vadinamąjį „dembelio“ albumą, kuriame nuotraukos, tarnybos draugų įrašai ir įspūdingiausi piešiniai... Tiesa, ar jis po tarnybos dar kada nors buvo atsiverstas – jau kita kalba, tačiau rankraštinės, kiekvieno mūsų sukurtos knygos, yra tikrai įdomi tema pašnekesiui.

„Vilnius buvo Prancūzijos laikinoji sostinė“: kaip vilniečiai pasitiko Napoleoną?

Šią vasarą sukako lygiai 210 metų, kai Vilniuje buvo apsistojęs Prancūzijos imperatorius ir mūsų sostinė laikinai buvo tapusi ir Prancūzijos sostine, mat paskui imperatorių ir karvedį keliavo ir visa kanceliarija su visu užsienio reikalų ministru. Ta proga nutarėme priminti Napoleono Bonaparto viešnagės vietas ir detales, papasakoti užfiksuotus nutikimus, juolab, kad kolekcininkas Vilius Kavaliauskas pasidalijo unikalia savo kolekcijos naujiena – Napoleono laišku, rašytu iš Vilniaus vienam savo kariuomenės generolų.

Taigi, nuo šiol turime originalų imperatoriaus parašą, suraitytą Lietuvoje. Ne tik parašą – depešoje minima bene dešimtis lietuviškų vietovardžių ir pavadinimų – nuo Nemenčinės iki Neries tiltų. Esama minčių surengti šio unikalaus dokumento parodą „Valdovų rūmuose“.