Kaip teko išgyventi ir prasigyventi sovietmečiu, kai laikini sunkumai buvo patys pastoviausi? Šįkart LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Pra)rasta karta“ – apie sovietmečio paslaugas ir išgyvenimo būdus. Arba tiesiog absurdus. Butai nemokamai – didžiausias Sovietų Sąjungos gerbėjų koziris, tačiau tai tik mitas: lėšos, išleistos būstų statybai, buvo išskaičiuojamos iš atlyginimų, o atėjus eilei būsto rinktis negalėjai.

Aktorė Larisa Kalpokaitė nepamiršo eilių prie importinių batų, ypač to, kad visos algos vienai porai neužtekdavo. Tai sunku suprasti, kai dabar moterys nesuskaičiuoja, kiek turi batų.

„1981 metais aktoriaus alga buvo 110 rublių, o žieminiai auliniai batai kainuodavo 120 rublių. Ir tu ką nori, tą daryk. Tu sutaupai, atidedi, nori nusipirkti, nueini, o batų nėra. Tada vaikštai, ieškai pažįstamų pardavėjų, kad per blatą kažką gautum. Jau perki ne tai, ką nori, o tai, ką gauni, ir džiaugiesi, kad gauni.

Paskutiniais metais atėjome su vyru pirkti man batų. Stovėjome toje parduotuvėje eilėje visą dieną, o buvo – 17 laipsnių. Eilė slinko, slinko, slinko ir „nedaėjome“. Užsirašėme, kas stovėjo, kitą dieną atėjome ir gavome tuos batus. Žinokite, aš juos taip „čėdžiau“, taip saugojau“, – pasakoja L. Kalpokaitė.