Pianistas, dirigentas ir pedagogas Vytautas Lukočius visur, kur tik pasirodo, įneša linksmos nuotaikos ir skambaus juoko. Pas Editą Mildažytę tiesiai iš savo sodybos su ką tik išsuktu medumi atlėkęs maestro pasakojo ne tik apie savo ūkį ir bites, bet ir apie muzikos pasaulį, šeimą ir svajones. Apie viską – atvirai, be apsimetinėjimo ir linksmai iki ašarų.

Pradėjęs mokslus Lietuvos muzikos akademijoje, Vytautas Lukočius juos tęsė užsienyje, vėliau tapo visų iš eilės garsiausių Lietuvoje orkestrų dirigentu bei savo paties suburto orkestro vadovu. Premijų laureatas, iš pradžių – konkursų laimėtojas, paskui – jų komisijų ir įvairių projektų žiuri narys. Bet maestro dar turi planų. Ir ne vieną! Visas jo gyvenimas susijęs su muzika. Net ir žmoną Vytautas sutiko Čiurlionio menų mokyklos dvyliktokų operoje. Dirigento šeima kartu ne tik namuose, bet ir koncertų salėse.

Svarbiausia gyvenime, teigia Vytautas, yra daryti tai, kas patinka. „Dabar turiu tokią vyrišką svajonę – nusipirkti traktoriuką ar didesnį traktorių, kad galėčiau kokį plūgą užsidėti ar akėčias. Noriu normalaus traktoriaus. Juk turiu daug žemės, reikia sudirbti. Atsibodo vis kaimynų prašyti. Patinka tai, ką tu vis planuoji, kas tavo galvoje vis sukasi.“ – apie labai žemiškus norus pasakoja garsus dirigentas. Paklaustas Editos, negi nenori kokios nors konkrečios simfonijos sudiriguoti, Vytautas atsako: „tai aš gi žinau visus raktus ir spyneles, kaip diriguoti. Aišku, yra tam tikrų svajonių, kur norėčiau. Bet man daug įdomiau būtų piloto licencija. Vis žadu žadu skraidyti. Tai čia apie svajones mano. Didelis traktorius ir lėktuvėlis, kuris nekristų kasdien, toks kuklus, dvivietis. Ir mažesnių namų reikia, nes jau per dideli. Vaikai dideli, o aš nenoriu, kad jie liktų namuose. Noriu, kad jiems būtų nepatogu ir jie išskristų iš lizdo.“

Dabar lietuviškoji publika labai džiaugiasi Vytauto Lukočiaus diriguojamais koncertais ir pasirodymais TV laidose. Tačiau šis muzikas sugebėjo padaryti ir puikią karjerą užsienyje – Suomijoje. Bet iki šio periodo dar teko patirti labai sunkių momentų, kai vaikas mažas, o jis, profesionalus muzikantas, už savo darbą gaudavo mažiau nei santechnikas. Visai kitą gyvenimo kokybę Vytautas pajuto nuvykęs į Suomiją. „Ten ir dabar yra viskas kitaip. Aš buvau toks idealistas, maniau, Lietuva – nepriklausoma, viskas tuoj čia pasikeis. Užaugs karta ir mes jau darysime kaip tie vakariečiai. O nė velnio. Truputį gavau per galvą Valstybiniame simfoniniame orkestre su savo idėjomis, kaip daroma Vakaruose“, – apie darbo orkestre skirtumus Lietuvoje ir Suomijoje pasakojo maestro. „Esminis skirtumas: tu, dirgentas, nesi aukščiau savo muzikanto. Tu esi komandos narys. Tu vadovauji, tai tavo darbas, bet tai nereiškia, kad tu gali spausti, įžeidinėti, žeminti, nesisveikinti. Aš buvau ten keturis metus, visa tą sistemą išbuvau. Ten yra net komitetas, kuris atsakingas už atmosferą darbe. Ten tie dalykai natūralūs, o pas mus – dar kosmosas.“

Edita paruošė Vytautui staigmeną, kuri atskleidė, ar maestro taip pat puikiai prisimena skonius kaip melodijas. Pokalbis ir staigmenos – laidoje „Svečiuose pas Editą“.