Andrius teatro salėje ne paprastas žiūrovas. Jis Rusų dramos teatro aktorius ir trupės vadovas. Tačiau Vilnius vyro namais tapo dar visai neseniai. Tremtinių anūkas su šeima čia gyventi persikėlė iš tolimojo Krasnojarsko, kur ir įgijo aktoriaus profesiją. Andriaus seneliai į Krasnojarsko sritį, tremtinių gyvenvietę taigoje, ištremti nes neįtiko sovietų valdžiai. Turėjo nemažai žemės Anykščių rajone. Dar po metų į Narvą ištrėmė ir Andriaus prosenelį – Lietuvos savanorį ir partizaną. Nors visada žinojo, kad yra lietuvis, Rusijoje Andrius lietuvių kalbą girdėjo retai.Iškart po nepriklausomybės atgavimo Andriaus tėtis persikėlė į Lietuvą. Būdamas penkiolikos visą vasarą čia praleido ir Andrius. Buvo nusiteikęs ir likti, jau žvalgėsi mokyklos, tačiau mamai su dviem vaikais Sibire sunkiai sekėsi, todėl tėtis nusprendė grįžti ir užauginti vaikus. „Visai šeimai čia persikelti tada nebuvo galimybių“, - pripažįsta aktorius. Parvažiavęs į Sibirą sapnuodavau Lietuvą”, – prisipažįsta Andrius. Tačiau jo sugrįžimas į Lietuvą užtruko daugiau nei du dešimtmečius.Prieš penkerius metus, rudenį, Andrius pardavė automobile ir nusprendė, kad pinigų užteks bent metus išgyventi Lietuvoje. Taip ir atvažiavo. Nusiteikęs čia likti. Tiesa, lietuvių kalbos pradėjo mokytis dar Rusijoje. Lietuvių kalbos kursus Andrius tęsė ir Lietuvoje. Sužinojo, kad tremtinių palikuonys gali mokytis Vilniaus lietuvių namų gimnazijoje, gyventi šalia internate, todėl atsivežė vyresniuosius sūnų ir dukrą, o pats iš pradžių glaudėsi, kur pakliūna.Andrius pripažįsta, daug kas klausia, ar jis nebijojo kraustytis į kitą šalį, vežtis šeimą, ieškoti darbo. Tačiau aktorius įsitikinęs – nėra laiko bijoti, kai tikrai žinai, ką turi padaryti. Tiesiog eini ir darai. Dabar Andrius su vaikais jau atgavo ir Lietuvos pilietybę ir susigrąžino lietuvišką vardą.