Priežastis, kodėl Jūratė ir vėl gali vaikščioti gimtojo Kauno gatvėmis – penkiolikmetė Maria. Už daugiau nei 8 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos, Japonijoje, Nagano mieste gimusi mergaitė įkalbėjo mamą kraustytis į Lietuvą, nes norėjo lankyti lietuvišką mokyklą. Nors nuo pat vaikystės augo apsupta japonų, lankė japonišką darželį ir netgi baigė šešias japoniškos mokyklos klases. Jūratė neslepia, išgirdusi dukters prašymą, nustebo.

Tačiau ir galėjo ją suprasti. Lietuvoje užaugusi moteris sako, kad japoniškos mokyklos taisyklės daugeliui būtų keistos, o gal ir iš viso nesuprantamos. Lietuviams įprasti vaikų žaidimai kieme po pamokų, japonams draudžiami. Maria įprastą lietuvišką mokyklą lanko jau dvejus metus. Jūratė sako dukrą perspėjusi, kad lengva nebus. Čia ne tik viską reikės mokytis lietuvių kalba, bet ir mokymosi sistema gerokai skiriasi. Tačiau Maria buvo pasiryžusi pasistengti. Nors Jūratė mergaitę nuo mažens mokė lietuvių kalbos, grįžus čia buvo ir daugiau iššūkių.

Maria turėjo lankyti septintą klasę, tačiau Japonijoje nebuvo mokiusis nei chemijos, nei fizikos, nei anglų kalbos. Todėl teko dar kartą lankyti šeštą. Jūratė sako, kad mielai dukters lietuvių kalbą būtų patikėjusi lituanistinei mokyklai. Tačiau artimiausia buvo Tokijuje, o tai 300 kilometrų į vieną pusę nuo jų gyvenamosios vietos. Dėl dukters mokyklos būtų tekę paaukoti vienintelę šeimos laisvą dieną per savaitę. Todėl mokyti dukrą Jūratė ėmėsi pati. O galiausiai ryžosi ir didžiuliams pokyčiams – palikti namus, darbą ir gyvenimą Lietuvoje tarsi pradėti iš naujo. Jūratė sako, kad dabar ji tarsi gyvena tarp dviejų šalių.

Nors niekada gyvenime negalvojo, kad kraustysis iš Lietuvos ar turės užsienietį vyrą, prieš 17 metų nuvykusi aplankyti tetos į Japoniją, sutiko vyrą, už kurio ištekėjo vos po dviejų mėnesių draugystės. „Japonijoje kaip ir Lietuvoje tai tikrai nėra įprasta“, – šypsosi Jūratė. Anot jos, Japonijoje vestuvės gali ir iš viso neįvykti, jeigu tam nepritaria tėvai.