Ispanijoje, Gvardamar del Segūros miestelyje, Ingutę pažįsta visi. Būtent taip ją vadina ir ispanai – ne Inga, o Ingute. Daugybę pažinčių emigrantė užmezgė dėl atviro, lietuviams net nebūdingo, savo charakterio. Be to jai priklauso didžiulis restoranas, kur nuolat ir pati sukiojasi. Na ir dėl dar vienos priežasties – įdomios gyvenimo istorijos, kurioje netrūksta dramatiškų momentų. Nuo kelionės į Ispaniją, į kurią leidosi be pinigų ir be žemėlapio, iki tos akimirkos, kai suprato: jei nemes gerti, gyvenimas gali negrįžtamai susijaukti. Tada, prieš dvidešimt metų, Ispanijoje jau dirbo Ingos brolis. Dabar moteris nesupranta, iš kur tiek drąsos ir naivumo: ji net neabejojo, kad tolimoje šalyje, kur žmonės šneka nesuprantama kalba, jai pasiseks. Motina klausė: Ingute, gal tu išprotėjai? Dabar emigrantė sako tarytum jautusi, kad viskas bus gerai, kad šiek tiek padirbės, atsistos ant kojų ir arba grįš į Lietuvą, arba vešis vaiką kartu gyventi į Ispaniją. Dabar jau dvidešimt metų, kai Ingutė Ispanijoje, ir ji nė kiek nebeprimena naivios merginos, kuri nežino, ką daro. Per tą laiką moteris savo mieste tapo įtakinga ponia, o jos restoranas – kone šventove ne tik lietuviams, bet ir vietiniams ar atvykėliams iš kitų šalių. „Viską padariau savo rankomis, viena augindama tris vaikus“, – apie savo verslą kalba Ispanijoje įsitvirtinusi lietuvė.