(Ne)emigrantai. Ingutės sėkmingo verslo Ispanijoje sukūrimo istorija ir Giedriaus vargai Jungtinėje Karalystėje

Ispanijoje, Gvardamar del Segūros miestelyje, Ingutę pažįsta visi. Būtent taip ją vadina ir ispanai – ne Inga, o Ingute. Daugybę pažinčių emigrantė užmezgė dėl atviro, lietuviams net nebūdingo, savo charakterio. Be to jai priklauso didžiulis restoranas, kur nuolat ir pati sukiojasi. Na ir dėl dar vienos priežasties – įdomios gyvenimo istorijos, kurioje netrūksta dramatiškų momentų. Nuo kelionės į Ispaniją, į kurią leidosi be pinigų ir be žemėlapio, iki tos akimirkos, kai suprato: jei nemes gerti, gyvenimas gali negrįžtamai susijaukti. Tada, prieš dvidešimt metų, Ispanijoje jau dirbo Ingos brolis. Dabar moteris nesupranta, iš kur tiek drąsos ir naivumo: ji net neabejojo, kad tolimoje šalyje, kur žmonės šneka nesuprantama kalba, jai pasiseks. Motina klausė: Ingute, gal tu išprotėjai? Dabar emigrantė sako tarytum jautusi, kad viskas bus gerai, kad šiek tiek padirbės, atsistos ant kojų ir arba grįš į Lietuvą, arba vešis vaiką kartu gyventi į Ispaniją. Dabar jau dvidešimt metų, kai Ingutė Ispanijoje, ir ji nė kiek nebeprimena naivios merginos, kuri nežino, ką daro. Per tą laiką moteris savo mieste tapo įtakinga ponia, o jos restoranas – kone šventove ne tik lietuviams, bet ir vietiniams ar atvykėliams iš kitų šalių. „Viską padariau savo rankomis, viena augindama tris vaikus“, – apie savo verslą kalba Ispanijoje įsitvirtinusi lietuvė.

Po daugybės Anglijoje praleistų metų, vilnietis Giedrius Stankevičius grįžo į Lietuvą. Jis sako, kad toje šalyje praleistas laikas dabar primena labai blogą sapną. Tik sapnuose blogi dalykai nepalieka pasekmių, o štai Giedriaus gyvenimas tiesiog sudužo į šipulius. Jis buvo atsidūręs kalėjime, prarado šeimą ir net sužinojo, ką reiškia būti benamiu. Du Vilniaus vidurinių mokyklų mokytojai pasiskaičiavę, kad iš atlyginimų nepragyvena ir nebegali išmaitinti savo vaikų, ieškojo išeities, ką daryti, kur eiti ir ko prašyti, kad gyvenimas pasikeistų. Tuo metu Lietuvoje kaip tik kilo didžioji emigracijos banga. Nuo pat pirmos dienos Anglijoje, Giedrių su žmona graužė ilgesys dėl Lietuvoje paliktų vaikų. Tačiau sako, kad tuo metu kitaip pasielgti negalėjo. Lietuvoje palikti vaikai, kaip netrukus paaiškėjo, buvo mažiausia problema. Bandydamas susikurti ramų gyvenimą Sautamptone, pietų Anglijoje, Giedrius netrukus pateko į tokią istoriją, kokias rodo tik įtemptuose veiksmo trileriuose. Tą sekundę, kai įsiveržę policininkai jį suėmė, nei Giedrius, nei kiti name gyvenę vyrai dar nesuvokė, kas įvyko ir kuo jie kaltinami. Visų mintyse užvirė įvairiausi scenarijai. Nuo migracinės tarnybos iki galbūt nesumokėtų mokesčių. Vietoj pirminio plano uždirbti pinigų šeimai – atsidūriau kalėjime, – sako Giedrius. Tą akimirką galvojęs ir apie patį blogiausią scenarijų, kad gali būti nuteistas už nepadarytą nusikaltimą ir sėdėti visą likusį gyvenimą.