Apie kelis kartus keistus pavadinimus, ieškotus ir vėliau slėptus eksponatus. Viskas prasidėjo nuo gen. Vlado Nagevičiaus, kai jis lankydamasis Anglijos muziejuje, parsivežė pirmuosius eksponatus. Šiandien muziejuje beveik 300 tūkst. eksponatų. Susipažinkime su ilgamečiais muziejaus darbuotojais istorikais Aušra Jurevičiūte ir Arvydu Pociūnu.

Muziejus matė visas okupacines valdžias, žygiuojančius vokiečių ir rusų karius, muziejaus sodelyje buvo sodinamos bulvės, stovėjo čekistas Dzerdžinskis, sovietinis tankas.

„Buvo gal dvylikta valanda nakties, kai pas mus atėjo sovietinio saugumo darbuotojas. Sako, kad nori peržiūrėti ekspozicijas, tai reikėjo jam pravesti ekskursiją. Šneka po šnekos, jis pasakė: „Jūs tos ekspozicijos neatidarysite, aš informuosiu vadovybę. Tai kas mums beliko?“, – prisiminimais dalijasi čia jau 50metų dirbantis istorikas Arvydas Pociūnas. Pasak istorikų, tai labiausiai nukentėjęs muziejus Lietuvoje. Keičiantis valdžioms – sunaikinti ar dingę eksponatai. Atgavus nepriklausomybę, muziejaus sodelyje buvo atstatytas paminklas nežinomam kariui ir perlaidojami jo palaikai, atstatyta „Laisvė”.

Pirmą kartą Lietuvoje muziejininkų iniciatyva buvo surengta ekspozicija apie Ribentropo ir Molotovo paktą.

„Po 1991 metų pučo, visą ekspoziciją, kuri čia buvo naujai įrengta mes nuplėšėm, suslėpėm...bijojom, jei kartais kiltų okupacija, tie daiktai galėjo būti sunaikinti”, – pasakoja 40 metų muziejuje dirbanti istorikė dr. Aušra Jurečiūtė.