Mes, mūsų protėviai, labai ilgai neturėjo rašto… Net kuomet buvome pakrikštyti, raštija daugiau nei pusantro šimto metų neįsitvirtino baltų kultūrinėje tradicijoje. Kodėl? Gal dėl to, jog manyta, kad gyvas žodis, pasakojimas… tikėjimas - ir yra tikrasis ryšys su amžinuoju pasauliu? Su Dievais…? Buvo manoma, kad sakralu yra tai, kas gyva - medis, saulė, žodis… Todėl dalis mūsų istorijos ir nebuvo užrašyta, o šiandien vadinama mitu ir legenda. Tačiau tai - taip pat istorija. Mūsų tautos kultūros ir kalbos gyvavimo istorija. Vieta, kurioje esame su pašnekovu - religiotyrininku, mitologu, rašytoju Dainiumi Razausku vadinama Šventaragio slėniu.