Pavasarį Lietuvos baltistai prisimena garsų rusų kalbininką, baltistą Vladimirą Toporovą. Žmogų, kuris didžiąją gyvenimo dalį pašventė baltų kalbų studijoms - balstistikai. Paradoksalu, tačiau Toporovas mylėjo Lietuvą stipriau, giliau, ne dalis lietuvių. Akademikas žavėjosi Vilniaus miestu, jo terasomis ir legendomis… čia Šventaragio slėnis, Neris, Vilnelė… žodis, galėjęs visrti miesto vardu. Ragą primenanti upių santaka - priešistorinio miesto metafizinis simbolis. Nors šiemet sukaks penkiolika metų, kaip Vladimiro Toporovo nebėra, tačiau kalbininkai prisimena akademiką, kaip vieną uoliausių baltistų, daugelio baltistų suvažiavimų dalyvį ir iniciatorių. Toporovo ryšys su Lietuva - išskirtinis. Mokslininkas jautė ir žinojo - mes esame vienos, senos ir didelės šeimos atstovai.