Neries pakrantėje, vienų judriausių Kauno gatvių sankirtoje, tarsi kišenėje glaudžiasi medinis namukas – kompozitoriaus Juozo Gruodžio ir jo žmonos Stasės Gruodienės namai – muziejus. Namą projektavo žymus to meto architektas Feliksas Vizbaras ir nors paprastai gyvenamųjų namų projektų jis nesiimdavo, tačiau Juozui Gruodžiui buvo padaryta išimtis.

Gruodis gimė Rokėnų kaime, grafams priklausančioje šeimoje. Čia, klausantis močiutės liaudies dainų, ne tik prasidėjo pažintis su muzika, bet ir vyko pasaulio pažinimo pamokos. Mokytis muzikos Juozas Gruodis pradėjo privačiai pas Miką Petrauską, vėliau Rokiškio muzikos mokykloje, o nuo 15 metų jau vargonavo bažnyčioje. Turėdamas išskirtinį balsą iš pradžių svajojo tapti solistu, tačiau dar ankstyvoje jaunystėje susirgęs jį prarado, dėl to nebegalėjo tęsti ir vargonininko karjeros. Vėliau silpna sveikata ir toliau kišo koją – jau mokantis Maskvoje dėl ligos jis buvo priverstas nutraukti studijas ir buvo išsiųstas į lietuvių sanatoriją Jaltoje, kur ir sutiko savo būsimą žmoną Stasę Petrauskaitę. Moteris tuo metu dirbo sanatorijoje sesele. Vėliau, gavus Kultūros ministerijos stipendiją už kūrybą, Gruodis išvyko studijuoti į Leipcigą.

Grįžęs į Kauną dirbo Valstybės teatro antruoju dirigentu, tačiau ir šio darbo dėl sveikatos turėjo atsisakyti. Tuo metu Juozas Naujalis, norėdamas išeiti į pensiją, pakvietė Gruodį vadovauti savo įkurtai muzikos mokyklai. Gruodžio dėka ši mokykla tapo pirmąją aukštąja muzikos mokykla Lietuvoje. Prasidėjus sovietų okupacijai, daugelis kompozitorių buvo smerkiami kaip buržuaziniai, tarp jų ir Gruodis, kurį tuometinė valdžia privertė parašyti straipsnį, smerkiantį savo kūrybą. Straipsnis pasirodė laikraštyje „Tiesa” 1948 metais balandžio 16 dieną. Sutapimas ar ne, bet tą pačią dieną Gruodis ir mirė. Liko ne tik didelis kūrybos palikimas, mokiniai, bet ir 16 Juozo Gruodžio savitaigos kortelių: „mano širdis sveika”, „aš parašysiu nuostabiai gerą simfoniją”, „aš turiu tvirtą valią, niekas negali pasipriešinti mano valios įtakai”.