Bijotai, Šilalės rajonas. Jau nuo kelio dėmesį traukia garsieji Dionizo Poškos "Baubliai". Tačiau pirmojo visuomeninio muziejaus įkūrėjo biografijoje - daug mįslių. Visų pirma, nors Baubliai stovi Bijotuose, Dionizo Poškos dvarelis, anot istorinių šaltinių, buvo Bardžiuose. Dar didesnė painiava ieškant Dionizo Poškos gimtinės. Ilgai manyta, kad ji Šilalės rajone. Tačiau prieš keletą metų "Mužiko žemaičių ir Lietuvos" autoriaus gimtinė ėmė ir nusikėlė...į Mažeikių rajoną, į buvusią Lėlaičių dvarvietę. Versiją - kad čia Dionizo Poškos gimtinė - buvo iškėlęs literatūros istorikas Vytautas Vanagas, ėmėsi patikrinti istorikas Povilas Šverebas. Tuo metu teritorija buvo užžėlusi brūzgynais, o iš išlikusios mūro sienos buvo aišku, kad dvarelio būta vėlyvo, tikrai statyto ne prie Dionizo Poškos. Kai istorikas Povilas Šverebas vietos laikraštyje parašė straipsnį "Dionizo Poškos reliktų beieškant", bendruomenė sujudo, puolė tvarkyti dvarvietę ir aptiko senojo dvaro pamatus. Tačiau tiesioginių įrodymų, kad čia Dionizo Poškos gimtinė, kaip ir nebuvo. Aplankome Žemalės bažnyčią, kuri turi netiesioginių sąsajų su Dionizu Poška. Varpinėje kabo senoviniai varpai, iš kurių vienas yra funduotas Dionizo Poškos netikro brolio - Telšių pavieto rotmistro Teofilio Stirpeikos, dvarininkės Barboros Lopataitės Stirpeikienės - Paškevičienės sūnaus iš ankstesnės santuokos, kuris po motinos mirties ir paveldėjo Lėlaičių dvarą. Dionizo Poškos gimtinė nustatyta, aptikus Žemalės bažnyčios metrikų knygas, kurias Mažeikių muziejui padovanojo Tirkšlių klebonas Bronislovas Burneikis, jas per bažnyčios remontą rado paslėptas sienoje. Taigi, Dionizas Poška gimė tūkstantis septyni šimtai šešiasdešimt ketvirtųjų rudenį. Gimtinė nustatyta po kelių šimtų metų. Buvusio Lėlaičių dvaro teritorijoje iškilo simbolinis "baubliukas". Mirus žmonai, Dionizo Poškos tėvas su dar vienu sūnumi grįžo į savo tėviškę. Netoli nuo tėvo įsikūręs, Dionizas vedė Uršulę Sasnauskytę, valdė apie penkis šimtus hektarų žemės, turėjo apie keturiasdešimt baudžiaunininkų. Tačiau tikroji Poškos aistra buvo - senienų rinkimas. Žinoma, vertingiausi eksponatai - patys "Baubliai". "Nors aš lenkiško kraujo, bet laikau save lietuviu žemaičiu ir vadinuosi Poška, o ne Paškevičius“, taip yra pats pasakęs. Dionizas Poška mėgo užrašyti savo žodžius. Ant obelisko Kaltinėnų kapinaitėse, kur poetas bei istorikas atgulė šalia anksčiau mirusios savo žmonos, užrašyta:Žinok, ateivi, jog tas kapas yraTikro žemaičio ir garbingo vyro,Kurs kalbą mūsų ištaisyti troško, o pats vadinos Dionizas Poška.