„Tai etninės lietuvių žemės, mes ten gyvename ir mūsų pareiga išsaugoti, kad ta žemė būtų lietuviška“, – sako Lenkijos lietuvis, Seinuose esančios lietuviškos mokyklos „Žiburys“ direktorius Algirdas Vaicekauskas.
Skaičiuojama, kad lietuvių Seinų teritorijoje gyvena apie 5 tūkst. Anot A. Vaicekausko, šis kraštas Lietuvai svarbus, nes ilgą laiką čia veikė kunigų seminarija, kurioje pusė klierikų buvo lietuviai.
„Seinuose dirbo Antanas Baranauskas ir kitos iškilios asmenybės – Vincas Mykolaitis-Putinas, Krupavičius, Staugaitis, jie atliko labai svarbų vaidmenį kuriantis moderniai Lietuvos valstybei. Nuo 1920 m. Seinai atiteko Lenkijai. Nuo tada esame lietuviai, gyvenantys Lenkijoje tautinės mažumos sąlygomis“, – pasakoja A. Vaicekauskas.
Nors tada lenkai lietuviams savo teritorijoje uždarė mokyklas ir draudė kalbėti lietuviškai, tautiečiai nepasidavė. Jie išmoko lenkų kalbą ir puoselėjo savo tradicijas.
„Po karo Seinams nebuvo lemta atkurti lietuviško švietimo. Lietuvių kalba buvo mokoma kaip dalykas lenkiškose mokyklose. Tik po 1989 m. kai kur kaimuose įsikūrė lietuviškos klasės“, – sako jis.
Dabar Seinuose veikia ne tik Lietuvių kultūros namai, konsulatas, bet ir lietuviška mokykla, pavadinta „Žiburio“ pavadinimu. Pasak Lenkijoje gyvenančio lietuvio, tai lietuviams padėjo pasijausti drąsiau ir tvirčiau.
„Tai leido edukuoti ir lenkus, kad šalia gyvena lietuviai ir juos reikia gerbti, o jei norime gyventi kartu, reikia ieškoti bendrų kelių“, – teigia jis.
Skiepijamas lietuviškumas
Ilgametis mokyklos vadovas prisimena kiekvieną žingsnį, kad mokykla Seinuose iškiltų. Buvo sunku, kadangi lenkai nenorėjo lietuviams parduoti žemės.
„Nebuvo lietuviško švietimo tradicijos. Punsko valsčiuje iš inercijos buvo einama į lietuvišką mokyklą, nes kitokių nebuvo. Seinuose 85 m. nebuvo lietuviškų mokyklų, todėl atkurti viską, kas paprasta, didelis iššūkis“, – dalijasi A. Vaicekauskas.
Mokyklos direktorius džiaugiasi, kad dabar Seinuose situacija kitokia – vietos lietuviams padeda Lietuvos valdžia, palankiau į juos žiūri ir lenkai. Per 20 metų Seinų „Žiburio“ mokyklai pavyko padvigubinti mokinių skaičių. Beveik visi dalykai dėstomi lietuvių kalba, tačiau nuo ketvirtos klasės mokiniams tenka mokytis iš lenkiškų vadovėlių.
„Dar yra daug spręstinų klausimų, bet esame gerame kelyje. <...> Iš vadovėlio jie skaito lenkiškai, o atsako lietuviškai. Ar tai gerai, sunku pasakyti. Šiandien tai nėra geras reiškinys, nes skursta lietuvių kalba, skursta lenkiškos konstrukcijos“, – sako jis.
Mokyklos direktorius neslepia, kad konkuruoti su lenkiškomis mokyklomis nėra lengva – lietuviai turi įrodyti, kad yra geresni, todėl siūlo daugybę būrelių. Meilę Lietuvai vaikams stengiamasi įdiegti kitais būdais – sudominti lietuviška kultūra, dainomis, šokiais, teatro veikla. Be to, dauguma mokyklos mokinių – iš lietuviškų šeimų, bet ne visi namuose kalba lietuviškai.
„Skiepijame pasididžiavimą lietuvių tauta. Svarbu, kad mokinys suprastų, jog yra lietuvis, šia tauta reikia didžiuotis ir jis yra jos dalis. <...> Jeigu vaikas ateina į mokyklą, tai ateina ir visa jo giminė. Tie, kurie net nemoka lietuviškai, išmoksta. <...> Tai vienas iš elementų, kai formuojame dialogą su lenkų tauta, kaimynais“, – teigia jis.
Pareiga grįžti
A. Vaicekauskas taip pat gimė ir užaugo kitoje Lietuvos pusėje – Punske, kur iki šiol gatvėse ir parduotuvėse galima susikalbėti lietuviškai. Baigęs mokyklą, jis studijuoti išvyko į Vilnių, o po mokslų grįžo į gimtinę.
„Jaučiau pareigą grįžti. Buvau auklėtas lietuviškoje šeimoje, tos lietuviškos vertybės perduodamos iš kartos į kartą. Norėjau dirbti lietuvybės labui ir neįsivaizdavau, kad galima kitaip“, – dalijasi Lenkijos lietuvis.
Į lietuvišką veiklą vyras pasinėrė daug nesvarstydamas. Jis beveik 20 metų vadovavo Lenkijos lietuvių draugijai – seniausiai organizacijai Lenkijoje, dėl kurios, anot Algirdo, lietuviai šiuose kraštuose išliko lietuviais. Dabar tiek pat laiko skaičiuoja mokyklos vadovo kėdėje.
„Garbė ir iššūkis, nes garbė būti lietuviu, daryti gerus darbus lietuvybės labui – dviguba garbė. O iššūkis nemažas, nes tai nėra rožėmis klotas kelias. <...> Tai etninės lietuvių žemės, mes ten gyvename ir mūsų pareiga išsaugoti, kad žemė būtų lietuviška. Ji bus lietuviška tol, kol būsime ir kalbėsime lietuviškai“, – teigia A. Vaicekauskas.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Širdyje lietuvis“.
Tekstą parengė Justina Lopataitė
