Lietuvė Dominyka Mikšėnaitė į Šri Lanką iš pradžių atvyko vos trims savaitėms. Tačiau kelionė, prasidėjusi nuo noro išbandyti vieną gražiausių pasaulio traukinių maršrutų, galiausiai tapo gyvenimu šioje saloje. Šri Lankoje ji gyvena jau aštuonerius metus, organizuoja keliones ir sako iki šiol negalinti atsispirti šalies gamtai.
Plačiau – garso įraše:
Kelionė į Šri Lanką buvo didesnės Dominykos svajonės dalis. Po kelerių metų gyvenimo Anglijoje ji nusprendė mesti gerą darbą ir išvykti į Pietryčių Aziją su bilietu į vieną pusę.
„Galvojau: jeigu ne dabar, tai kada? Nusipirkau bilietą į Tailandą. Praleidau ten kažkiek laiko, tada keliavau į Laosą, Mianmarą, Indiją. Vėliau turėjau grįžti į Tailandą mokytis nardyti, o tarp kelionių turėjau tris savaites. Galvojau, kur čia važiuoti“, – pasakoja ji.
Tada Dominyka prisiminė draugės pasakojimą, kad Šri Lankoje yra vienas gražiausių traukinių maršrutų pasaulyje. Traukiniai yra didelė Dominykos aistra, todėl pasirinkimas buvo greitas.
„Jeigu galima važiuoti traukiniu, o ne skristi lėktuvu, visada rinksiuosi traukinį. Esu ne vieną kartą Tailande vietoj valandos skrydžio praleidusi keturiolika valandų traukinyje. Pagalvojau: reikia pamatyti tą gražiausią maršrutą“, – šypsosi lietuvė.
Į Šri Lanką ji atvyko neplanuodama pasilikti ilgiau nei tris savaites. Tačiau planus pakeitė pažintis su būsimu vyru šrilankiečiu. Nors pora vėliau išsiskyrė, ryšys su šalimi liko.
„Išvykusi iš Šri Lankos jos labai ilgėjausi ir galvojau: ne, aš turiu grįžti. Ir aš grįžau. Gyvenu čia ir labai myliu šią šalį“, – sako Dominyka.
Nesibaigiantis turizmo sezonas
Šri Lankoje gyvena ir daugiau lietuvių. Nedidelė bendruomenė susitinka per svarbesnes progas, pavyzdžiui, Vasario 16-ąją.
„Nors paskutinį kartą, kai buvau, buvo susirinkę daugiau šrilankiečių“, – juokiasi pašnekovė.
Kelionių sezonas saloje, pasak Dominykos, praktiškai nesibaigia – tik skirtingu metu verta rinktis skirtingas jos puses.
„Šri Lankoje sezonas yra visada, tik skirtingose salos pusėse. Maždaug nuo lapkričio iki balandžio sezonas būna vakarinėje ir pietinėje pusėse, o nuo gegužės iki spalio – rytinėje“, – aiškina ji.
Ne sezono metu vandenynas tampa audringesnis, tačiau lietingąjį laikotarpį vietiniai vis dažniau vadina žaliuoju sezonu – palijus diena vėl būna saulėta.
Nors į Europą atslinkus žiemai į salą suplūsta daugiau turistų, bėgančių nuo šalčio, Dominyka pataria Šri Lankoje apsilankyti ir vasarą, kai sezonas įsivyrauja rytinėje pakrantėje: čia mažiau turistų, o gamta – labiau laukinė.
Vienas mėgstamiausių jos kampelių – Arugamo įlanka. Už nedidelio miestelio prasideda ryžių laukai, kuriuose laisvai vaikšto drambliai.
„Nesvarbu, kad jau aštuonerius metus gyvenu Šri Lankoje, kiekvieną kartą pamačiusi laisvai vaikštantį dramblį pagalvoju: „Oho, kokie gyvūnai, kokia gamta!“ – pasakoja Dominyka.
Šri Lankos ritmas – lėtesnis
Nors Šri Lanka yra netoli Indijos, Dominyka sako šių šalių nepainioti. Jai labiausiai į akis krito vietinių gyvenimo tempas.
„Indijoje žmonės įsitempę, šalis intensyvi, o Šri Lankos žmonės labiau atsipūtę. Jie neskuba. Jeigu, pavyzdžiui, kažkur nuvažiuoji ir reikia ką nors padaryti, sako: „Dešimt minučių.“ Aš klausiu: „Kokios tos dešimt minučių – tikrosios ar šrilankietiškos?“ Jie juokiasi, nes žino, kad šrilankietiškos dešimt minučių dažnai reiškia maždaug trisdešimt“, – pasakoja lietuvė.
Panašiai veikia ir pažadas „rytoj“. O septintą ryto sulaukti skambučio darbo reikalais į asmeninį telefoną čia, pasak Dominykos, visai normalu.
Maistas taip pat savitas. Šrilankiečiai ypač mėgsta tradicinį „rice and curry“ – ryžius su kariu, dažnas šį patiekalą valgo kelis kartus per dieną.
„Man patinka vietinis maistas, bet aš jį valgau gal tik kartą per savaitę“, – juokiasi Dominyka.
Budizmas taip pat yra svarbi vietinių gyvenimo dalis. Kiekviena pilnatis Šri Lankoje yra ne darbo diena, nevartojamas ir neparduodamas alkoholis, o žmonės eina į šventyklas.
Vis dėlto Dominyka sako, kad save budistais vadinantys šrilankiečiai nebūtinai griežtai laikosi visų religinių praktikų.
„Aš visą laiką juokiuosi: šrilankiečiai yra tokie patys budistai kaip mes krikščionys. Kai jų paklausiu, ar medituoja, turbūt nė vieno šrilankiečio, išskyrus vienuolius, nepažįstu, kuris medituotų. Tai panašiai kaip ir mes. Pas mus būna vestuvės, krikštynos, o jie budistai, save budistais vadina, bet labai daug budistinių dalykų nedaro“, – sako ji.
Tačiau pagarba Budai Šri Lankoje yra labai svarbi. Turistams nederėtų prie Budos statulos fotografuotis atsukus jai nugarą, o budistiniai simboliai tatuiruotėse taip pat gali būti laikomi nepagarba. Dominyka yra girdėjusi atvejų, kai dėl tokių tatuiruočių žmonės buvo neįleisti į šalį.
Partnerių ieškojo važinėdama po šalį
Dominykos kelionių organizavimo verslas „Kokosinės kelionės“ gimė iš meilės kelionėms. Viešėdama įvairiose šalyse ji pati vis ieškodavo vietų, kuriose nebūtų daugybės turistų. Grįžusi į Šri Lanką šią idėją ji pavertė verslu.
Pradžioje sunkiausia buvo rasti patikimų vietinių partnerių.
„Šrilankiečiai vyrai turi gana aukštą ego. Kartais, jeigu tvirčiau ką nors pasakai, žmogus gali supykti, numesti ragelį ir daugiau nebekelti. Man taip yra buvę, kai turėjau restoraną. Pasakai ką nors griežčiau virėjui ir kitą dieną jis tiesiog neateina į darbą“, – pasakoja ji.
Patikimus žmones Dominyka atrado važinėdama po šalį. Ieškodama išskirtinių vietų ir gidų, kurie parodytų ne vien populiariausius objektus, ji Šri Lanką išmaišė skersai ir išilgai.
„Turbūt esu nuvažiavusi virš 10 tūkstančių kilometrų. Norėjau rasti unikalių vietų ir gidų, kurie suteiktų tikrai įdomių patirčių, o ne nuvežtų į tas 10 populiariausių „TripAdvisor“ vietų“, – sako Dominyka.
Ne visi bendradarbiavimai buvo sėkmingi. Vienas gidas, su kuriuo ji pradėjo dirbti, pasiūlė nedidelę savo paslaugų kainą. Dominyka ją padvigubino, tačiau vėliau paaiškėjo, kad šis už jos nugaros pradėjo dirbti su buvusiais jos klientais.
„Tai buvo stiprus smūgis į nugarą. Bet, iš kitos pusės, man labai pasisekė, nes visi kiti mano partneriai nori su manimi dirbti. Kai kurie gidai po truputį jau mokosi net lietuviškai, kelis žodžius gali pasakyti. Jie labai vertina mūsų bendradarbiavimą“, – sako ji.
Griežtas „ne“ planui „viskas įskaičiuota“
Dominyka įsitikinusi, kad Šri Lanka nėra šalis, į kurią verta važiuoti vien dėl pabuvimo viešbutyje. Ji net juokauja, kad atvykti į salą ir visą atostogų laiką praleisti „viskas įskaičiuota“ režimu – kone nusikaltimas.
„Šri Lanka tiek daug turi parodyti. Ji yra maždaug Lietuvos dydžio, bet reljefas visiškai kitoks: yra kalnų, arbatos plantacijų, ryžių laukų. Prie vandenyno gali būti 28–30 laipsnių, o centrinėje šalies dalyje ryte – vos 14. Tai tikrai įdomi šalis, reikia atvažiavus po ją pakeliauti“, – sako ji.
Tiesa, keliaujant po salą reikėtų susitaikyti su lėtesniu tempu. Už dviejų pagrindinių greitkelių ribų keliai vingiuoja per miestelius, todėl 100 kilometrų gali tekti važiuoti ir tris su puse valandos.
Dėl to Dominyka nerekomenduoja iš vienos vietos rengti daugybės trumpų dienos išvykų.
„Jeigu žmonės nori dienos turų, sakau: jūs praleisite mašinoje devynias valandas – keturias važiuosite iki taško ir keturias atgal. Geriau tris, keturias ar penkias dienas keliauti po centrinę Šri Lanką, keisti nakvynės vietas ir pamatyti skirtingas vietoves“, – pataria kelionių organizatorė.
Keliautojams ji siūlo maždaug dviejų savaičių kelionę dėliotis tarsi sumuštinį: pradžioje ir pabaigoje pasilikti kelias dienas poilsiui prie vandenyno, o viduryje skirti beveik savaitę šalies gilumai.
„Atvažiuojate, porą dienų pailsite prie vandenyno, išgeriate kokosą, pavalgote gero maisto, tada šešias septynias dienas keliaujate po centrinę Šri Lanką. Tada vėl kelioms dienoms grįžtate prie vandenyno, pailsite ir skrendate namo“, – savo variantą apibūdina Dominyka.
Šri Lanka, jos teigimu, keliautojams yra gana patogi ir saugi, tačiau planuojant maršrutą verta įvertinti vietinio transporto ypatumus. Viešasis transportas veikia, bet ne visada pagal keliautojo planus.
Dominyka prisimena kartą vos nepraleidusi vienintelio tos dienos autobuso, nors jo laiką buvo iš anksto pasitikrinusi. Ji į stotelę atėjo gerokai anksčiau, tačiau autobusas jau buvo pajudėjęs – teko jį vytis ir stabdyti.
„Jeigu nori keliauti viešuoju transportu, tai aš visąlaik sakau: jeigu turi tris keturias savaites, tikrai galima, nes tada galima prarasti tą dieną. Prie vandenyno galima tuktukais naudotis, motorolerius išsinuomoti, bet keliaujant po centrinę Šri Lanką tikrai reikia nuomotis patikimą vairuotoją. Tada galite greitai ir efektyviai kuo daugiau pamatyti“, – pataria pašnekovė.
Parengė Ignas Ramanauskas
