Prezidentams griežusi smuikininkė Ugnė Katinskaitė: labai didžiuojuosi, kad esu lietuvė

Vienoje muzikuojanti smuikininkė Ugnė Katinskaitė koncertuoja nuo 7-erių. Greta kitų apdovanojimų ji prezidento Gitano Nausėdos įvertinta už nuopelnus Lietuvai, o pernai smuikininkės atliekamos muzikos klausėsi ne tik mūsų šalies, bet ir Austrijos prezidentas. „Kuo ilgiau būnu toli nuo Lietuvos, tuo labiau jaučiu poreikį išreikšti, kad esu lietuvė“, – pabrėžia Ugnė.

Į sceną – vos 7-erių

Ugnė užaugo pianistės ir saksofonininko šeimoje, o ir ankstesnėse šeimos kartose dominuoja muzika. Pati Ugnė groti smuiku pradėjo būdama 6-erių. Ji sako niekada tam nesipriešinusi – groti ir puikiai sekėsi, ir patiko.

„Nuo pat pradžių buvau kaip komforto zonoje ir, manau, kad niekad nebuvo poreikio kvestionuoti. Man viskas labai natūraliai atrodė, kad tiesiog turiu tai daryti“, – portalui LRT.lt sako smuikininkė.

Ugnė šypsosi, kad veikiausiai jos trauką menams ir gabumus muzikai lėmė genai. Ji pasakoja visada mėgusi ne tik groti, bet ir tapyti, rašyti, kurti dainas ar eilėraščius.

„Visa tai yra meno sritis ir aš tikiu, kad kiekvienas žmogus turi kažkokią stipriąją pusę, kurią jis atsineša nuo pat gimimo. Manau, kad mano tėvams labai gerai pavyko padėti man atrasti tą sritį. Aš tikrai jaučiuosi 100 proc. savo vietoje, savo rogėse“, – kalba pašnekovė.

Kodėl tėvai nuvedė ją į smuiką, Ugnė pripažįsta niekada neklaususi, bet sako, kad šį instrumentą visada labai vertino jos mama. Muzikantė pabrėžia, kad smuikas pasižymi labai gražiu garsu ir didelėmis galimybėmis.

„Paprastam žmogui turbūt atrodytų tik keturios stygos ir gana mažas asortimentas, bet tas garso diapazonas, garso amplitudė yra labai didelė. Labai daug ką gali išgauti iš šio instrumento – daug skirtingų tembrų, daug skirtingų garsų aukščio prasme“, – aiškina Ugnė.

Ji pati griežia kelis šimtus metų skaičiuojančiu smuiku iš Prancūzijos. Smuikininkei instrumentą padovanojo gabius vaikus remiantis M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondas, kurio stipendininkė Ugnė buvo.

„Mums, muzikantams, atrodo gana įprasta groti senesniu instrumentu. Tai yra medinis instrumentas, o medis turi savybę, kad kuo jis senesnis, kuo jis ilgiau būna, tuo labiau atskleidžia garsą, tuo geriau skamba instrumentas. Tai šiuo atveju – kuo senesnis smuikas, tuo geriau. Kas yra visiškai priešingai, sakykim, su fortepijonu arba variniais pučiamaisiais instrumentais“, – aiškina muzikantė.

Ugnė pirmą kartą į didžiąją sceną užlipo būdama vos 7-erių. Tąkart grojo su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, diriguojamu profesoriaus Donato Katkaus. Smuikininkė pripažįsta, kad tuomet veikiausiai nesuprato, koks tai svarbus momentas. Koncertas atrodė natūrali jos muzikavimo dalis. Kur kas labiau jai įstrigo antrasis koncertas, kuris vyko po metų su tuo pačiu orkestru, dirigentu ir toje pačioje vietoje.

„Atsimenu pirmą kartą tokį labiau sąmoningą jaudulį. Tai reiškia, kad pirmą kartą, kai debiutavau, aš nelabai supratau. Aišku, buvau muzikoje, bet turbūt nelabai suvokiau tą realią situaciją, kad manęs klauso pilna salė žmonių ar kad čia toks atsakingas momentas, kad turi kuo geriau pagroti.

Aš apie tai nelabai galvojau. Aš galvojau, ką aš groju. Čia greičiausiai buvo viena sveikiausių psichologinių būsenų grojant muzikantui. Taip visą laiką turėtų būti, jeigu tu sugebi susitvarkyti su savo psichologija“, – sako pašnekovė.

Visgi ji pripažįsta, kad paprastai to sunku pasiekti, nes kuo vyresnis tampi, tuo daugiau atsakomybės jauti. Kuo daugiau koncertuoji, tuo stiprėja konkursas su pačiu savimi.

„Tu visą laiką nori pagroti geriau, nei grojai paskutinį kartą. Visą laiką turi kažkokių tobulėjimo tikslų. Tai kartais labai apsunkina pasimėgavimą“, – pažymi Ugnė.

Buvo ir dvejonių

Nors dabar Ugnė neabejoja savo pasirinkimu, prisimena, kad likus keleriems metams iki mokyklos baigimo ėmė galvoti apie kitus variantus. Ji pasakoja kėlusi klausimus, kodėl visas jos gyvenimas sukasi vien apie smuiką ir muziką.

„Galbūt aš kaip asmenybė esu kur kas daugiau negu tik smuikininkė?“ – kirbėjusias mintis prisimena pašnekovė.

Ji svarstė ir apie literatūros, lietuvių kalbos studijas, taip pat galvojo apie anglų kalbos ir netgi teisės mokslus. Be to, buvo minčių rinktis ir psichologiją. Pastaroji Ugnę domina iki šiol.

„Ši sritis yra kaip planas B. Aš galvoju, jei man kada nors gyvenime nusibos groti smuiku, jeigu norėsis kažko daugiau, tai galbūt bandyčiau save paspausti ir bandyti šiuos mokslus“, – sako smuikininkė.

Visgi tuo metu kilusios dvejones neatsirado iš niekur. Ugnė pripažįsta, kad ją ne vienerius metus lydėjo rimtos problemos su ranka – muzikantė turi cistą rieše. Nors paprastai jos nekelia skausmo, Ugnės atveju cista yra prie pat nervo ir jį kliudo.

„Realiai ji trukdė man groti, trukdė dirbti. Bet įvyko keistas dalykas. Vos tik išvažiavau mokytis į Vieną, tie skausmai kažkaip pradingo. Dabar kartais pagalvoju, kad galbūt ir psichologiškai tai yra labai susiję. Galbūt tuo metu jaučiau daug įtampos, o čia persikrausčiau, viskas labai patiko, naujas įkvėpimas atsirado ir emocinė įtampa dingo“, – mintimis dalijasi muzikantė.

Vienos muzikos ir menų universitete pateko tarp 10 geriausių

Šiandien Ugnė sako tikriausiai pasąmonėje žinojusi, kad turi toliau eiti muzikos kryptimi. Ne tik dėl to, kad įdėjo daug laiko, darbo ir pastangų, bet ir dėl to, kad jos, kaip smuikininkės, kelias klojosi gražiai ir sėkmingai.

„Žmogus gali atiduoti kažkam labai daug laiko ir jam gali absoliučiai nesisekti. Ta visa kelionė gali būti viena didelė kančia. Bet man tikrai tas laikas buvo pakankamai gražus, pakankamai gerai sekėsi. Turbūt kažkur giliai supratau, kad verta eiti toliau, nes labai daug ko nėra išbandyta, labai daug ko nėra pamatyta, daug kur nėra grota, su daug kuo nėra dirbta kartu“, – sako pašnekovė.

Šiuo metu lietuvė studijuoja Muzikos ir menų universitete Vienoje. Čia ji įstojo dar besimokydama Čiurlionio menų mokykloje, būdama 11-oje klasėje. Pirmajame atrankos etape reikia nusiųsti savo grojimo įrašą, vėliau, jei įveiki šį etapą, vyksti groti į egzaminą gyvai.

Ugnė prisimena, kad pabandyti stoti į šį universitetą nusprendė atsitiktinai. Tai buvo kaip tik tuo metu, kai galvoje sukosi mintys apie kitus galimus karjeros kelius. Pasvarstyti apie studijas užsienyje ir paieškoti universitetų Europoje Ugnei pasiūlė mama.

„Juokinga situacija dėl to, kad mes tiesiog radome šį universitetą internete. Patikrinome dirbančius profesorius ir radome kelias pavardes, kurios mane domino. Aš tuos profesorius žinojau iš anksčiau ir tiesiog nusprendėme: kodėl gi ne? Tuo metu kaip tik buvau pasiruošusi keliems kitiems konkursams, kur jau reikėjo įrašo. Tai tiesiog nusiunčiau tą įrašą, kurį turėjau. Maždaug po mėnesio su manimi susisiekė profesorius, kurį labai sužavėjo mano įrašas, ir jis pranešė, kad norėtų, jog pas jį mokyčiausi“, – prisimena Ugnė.

Lietuvę į Vienos universitetą atrinko be stojamųjų egzaminų. Tai buvo parengiamasis kursas – ji toliau mokėsi Lietuvoje, kad užbaigtų 12 klasę, o į Vieną skraidė kartą per mėnesį. Baigusi mokyklą, čia įstojo ir į bakalauro studijas. Ir šįkart Ugnė priimta be egzamino, nors studijuoti čia nori daugybė muzikantų iš viso pasaulio.

„Žinau tik faktą, kad buvau atrinkta tarp 10 geriausių smuikininkų“, – sako pašnekovė.

Ji pati į Vieną norėjo dėl kelių priežasčių. Kaip pabrėžia smuikininkė, šis miestas – kultūros centras. Čia visas gyvenimas sukasi apie meną. Be to, čia dirba profesorius, pas kurį Ugnė ir norėjo mokytis.

„Žinoma, Viena ir labai gražus miestas, čia graži architektūra, tai istorinis miestas. Atmosfera irgi labai padeda mokytis, padeda atsiduoti savo profesijai, nes viskas labai susiję. Didžioji dalis laisvalaikio čia yra kultūra. Žmonės eina į koncertus, muziejus. Čia jų šimtai ir jie visą laiką pilni. Tiesiog matyti, kad tai yra jų identiteto dalis“, – mintimis dalijasi muzikantė.

Galbūt dėl visur besiskleidžiančio meno Ugnė lengvai prisijaukino Austrijos sostinę. O ir profesinėje srityje viskas klojasi sklandžiai. Visai neseniai lietuvė laimėjo konkursą ir pasirašė dvejų metų sutartį su vienu iš keturių pagrindinių Vienos simfoninių orkestrų.

„Kad neprarastum formos, reikia groti kasdien. Geriausia, kai groji pats individualiai su savimi. Kai yra repeticijų sesijos, tai yra mažiausiai penkios valandos grojimo vien tik orkestre. Bet šalia to reikia groti individualiai, nes tai ir yra pagrindinis tobulėjimas“, – sako pašnekovė.

Apdovanojimai ir koncertai prezidentams

Nors jau trejus metus gyvenimą bei karjerą smuikininkė kuria Vienoje, ji pabrėžia norinti skleisti žinią apie Lietuvą. Greta apdovanojimų gausos, už šalies vardo garsinimą Ugnė sulaukė ir prezidento įvertinimo. Pasak smuikininkės, tokie apdovanojimai kelia pasididžiavimo jausmą.

„Labai didžiuojuosi, kad esu lietuvė ir kad grodama, darydama tai, kas man patinka, skleidžiu žinią apie Lietuvą. Tai aš labai stipriai pajutau pastaruosius trejus metus gyvendama Vienoje“, – pažymi Ugnė.

Pernai spalį jos su mama atliekamos muzikos klausėsi ir Lietuvos bei Austrijos prezidentai. Smuikininkė sako, kad tiek pasiūlymą, tiek pasirodymą Lietuvos prezidentūroje lydėjo euforija. Ji džiaugėsi ir proga pabendrauti su abiejų šalių vadovais.

„Man vėlgi smagiausias buvo tas faktas, kad Lietuva, mano gimtasis kraštas, yra tikrai labai maža šalis ir aš galiu pristatyti savo šalies muziką. Grojau vieną pjesę, parašytą Čiurlionio.

Tai yra didžiulė dalis mano identiteto ir man visos sąsajos labai gražios. Kad aš turiu ryšį su Austrija, Viena, nes čia mokausi iš to didžiulio kultūros šaltinio. Bet taip pat galiu pristatyti ir savo kultūrą, savo šalies muziką ir apskritai tą vietą, iš kur atėjau, kur užaugau. Tai buvo sąsaja, momentas, kai du pagrindiniai mano gyvenimo poliai buvo vienoje vietoje“, – šypsosi Ugnė.

Svajoja apie pusiausvyrą ir tikisi žiniomis dalintis Lietuvoje

Kalbėdama apie ateitį, smuikininkė sako neįsivaizduojanti dienos, kai padėtų smuiką į šalį. O didžiausia svajonė būtų ne pasirodymas žymiausioje koncertų salėje, o pusiausvyra.

„Idealiausia būtų pasiekti tokį etapą, kai galiu groti kamerinę muziką, groti kaip solistė ir kartu turėti stabilų darbą orkestre. Kad nebūtų kažkuris vienas iš trijų, o visi kartu. Tuomet yra ir finansinis stabilumas, ir savirealizacija“, – mintimis dalijasi Ugnė.

Ar ateityje smuikininkė sugrįš į Lietuvą, atsakyti dar anksti. Šiandien ji mėgaujasi gyvenimu, darbu ir tarptautine atmosfera Vienoje, o ir po bakalauro studijų ketina čia siekti magistro. Vis dėlto Ugnė pabrėžia, kad Lietuva – visada šalia.

„Kuo ilgiau būnu toli nuo Lietuvos, tuo labiau jaučiu poreikį išreikšti, kad esu lietuvė, atstovauti Lietuvai ir visiems pasakoti apie Lietuvą, kokia tai šalis, kokių mes tradicijų turime, kokia graži mūsų kalba ir taip toliau.

Aišku, greičiausiai ateityje norėčiau grįžti į Lietuvą. Visu pirma, norėčiau dalintis tuo, ką išmokau čia. Galbūt ne tik koncertuoti, bet ir pedagoginėje veikloje save realizuoti, dalintis savo žiniomis su ateities kartomis. Bet kol kas per daug negalvoju apie tai, nes nesu Vienoje taip ilgai, kad pradėčiau galvoti, kur norėčiau įsitvirtinti. Daug kas gali nutikti“, – šypsosi Ugnė.