Lietuviškai išmokęs amerikietis ir Nevados dykumos: už Atlanto nuvedusi Laimos istorija

Iš pradžių į JAV išlydėjusi seserį, vėliau tėvus, dabar Laima Etchegoyhen pati už Atlanto skaičiuoja daugiau nei du dešimtmečius. Ji pamilo dykumomis garsėjančią Nevadą ir „didžiausią mažą miestą pasaulyje“ Riną. „Žmonės čia paprasti, atsipalaidavę, o gyvenimas teka ramia vaga“, – portalui LRT.lt pasakoja Laima. Pašnekovė džiaugiasi, kad toli nuo gimtinės jai pavyksta išlaikyti lietuviškumą. Jos amerikietis vyras pramoko lietuviškai, o ir JAV augantys vaikai vertina ryšį su Lietuva.

Į JAV išvyko po sesės ir tėvų

Prieš išvykdama į JAV, Laima studijavo geografiją Vilniaus pedagoginiame universitete, tuo pačiu metu įgijo kirpėjos specialybę ir dirbo batų parduotuvėje. Tada Laimos sesuo jau gyveno JAV. Pašnekovė pasakoja, kad po kiek laiko, kai mamai buvo diagnozuotas vėžys, už Atlanto nusprendė persikelti ir tėvai.

„Jie pasirinko gydymą JAV dėl pažangesnių medicinos technologijų. Aš likau gyventi Lietuvoje, tačiau turėjau dešimties metų vizą, todėl galėjau bet kada aplankyti šeimą. Kai tėvai išvyko į JAV gydytis, jie manė, kad tai truks tik metus. Tačiau po gydymo dar kelerius metus reikėjo dažniau lankytis pas gydytojus, todėl jie nusprendė pasilikti“, – sako lietuvė.

Ji pati niekada neplanavo gyventi svetur, kaip sako, taip tiesiog susiklostė. Tiesa, ryšių su JAV Laimos šeima turėjo nuo seno – jos proseneliai nuo 1898 iki 1915 metų gyveno Naujojo Džersio valstijoje.

„Pakankamai užsidirbę, jie su visa didele šeima grįžo į Lietuvą ir nusipirko ūkį Stebuliškių kaime. 1948 metais visi mano senelio broliai ir seserys išvyko atgal į JAV, o viena jo sesuo apsigyveno Lenkijoje“, – pasakoja tautietė.

Ji pati seserį už Atlanto pirmą kartą aplankė būdama devyniolikos. Laimą papirko šiltas ir drėgnas Merilando oras. Pas seserį ji lankėsi kelias vasaras iš eilės. Kadangi ten įsikūrė ir tėvai, Laima nutarė pasiimti akademines atostogas ir išvyko dirbti į JAV pagal „Au Pair“ programą. Besibaigiant jos laikui Amerikoje, lietuvė susipažino su savo būsimu vyru.

„Nuo tada jis atvykdavo manęs aplankyti į Lietuvą, o aš vis dažniau važiuodavau į JAV. Galiausiai supratome, kad taip išleidžiame daug pinigų kelionėms, todėl nusprendėme nelaukti ir greičiau susituokti“, – pažymi pašnekovė.

Pasirinkimą nusvėrę argumentai

Už savo vyro Laima ištekėjo 2001 m., tada ir išvyko gyventi į JAV. Tiesa, prieš vestuves, kol pora planavo šventę, Dominikas keturis mėnesius praleido Lietuvoje.

„Per tą laiką jis šiek tiek pramoko lietuviškai, jam labai patiko gyventi Vilniuje. Mes rimtai svarstėme, ar pasilikti Lietuvoje, ar išvykti į JAV. Galiausiai nusvėrė JAV, nes rudenį Dominikas turėjo pradėti teisės studijas, mano anglų kalba buvo daug geresnė nei jo lietuvių, todėl jam būtų buvę sunku rasti darbą, be to, mūsų abiejų šeimos gyveno JAV“, – argumentus renkantis šalį prisimena lietuvė.

Po vestuvių pora įsikūrė San Fransiske, kur Dominikas pradėjo teisės studijas. Čia į koledžą įstojo ir Laima. Vėliau jos vyras gavo darbo pasiūlymą Rino mieste, Nevadoje, todėl pora persikėlė ten. Čia Laima įstojo į Nevados universitetą.

„Tuo metu neturėjome bute interneto, telefonu skambinti buvo brangu, klausyti muzikos ir žiūrėti lietuviškas programas mums, dviem studentams, buvo neįkandama. Pasiilgdavau maisto, šeimos, draugų.

Geriau jaučiausi rytinėje pakrantėje, nes turėjau daug draugų iš Lietuvos, todėl Lietuva neatrodė taip toli. San Fransiskas buvo visiškai nepažįstamas. Kai pagaliau susipažinau su vietiniais lietuviais, mes persikraustėme dar toliau, kur dar mažiau lietuvių“, – prisimena Laima.

Dirba su mažų miestelių ligoninėmis

Jau pirmaisiais lietuvės studijų metais universitete jiedu su vyru susilaukė sūnaus, dar po kelerių metų porai gimė ir dukra. Vėliau Laima įstojo į magistrą ir atliko praktiką tame pačiame biure, kuriame dirba ir dabar – Nevados universiteto Reno medicinos mokykloje. Ten pašnekovė sako daug sužinojusi apie mažų miestelių gyventojų sunkumus siekiant gauti medicinos paslaugas.

„Kartais žmonėms tenka važiuoti net tris valandas iki artimiausios ligoninės“, – sako pašnekovė.

Lietuvė Nevados universitete dirba pastaruosius 12 metų. Jos pareigos nėra tiesiogiai susijusios su medicina – Laima atsakinga už informacijos paiešką, duomenų rinkimą, apklausų vykdymą ir ataskaitų rengimą.

„Taip pat bendradarbiauju su mažų miestelių ligoninėmis, klinikomis ir greitosios pagalbos tarnybomis visoje Nevadoje. Pagrindinis mano darbo tikslas – padėti šioms įstaigoms gauti valstybės paramą, siekiant pritraukti daugiau medicinos darbuotojų į mažus miestelius, apmokyti ir išlaikyti esamus darbuotojus bei užtikrinti, kad ligoninės atitiktų valstybinius reikalavimus ir galėtų gauti didesnį finansavimą“, – apie darbą pasakoja Laima.

Jos teigimu, naujų darbuotojų pritraukimas ir esamų išlaikymas mažų miestelių ligoninėms turbūt yra tokia pati problema tiek JAV, tiek Lietuvoje. Kaip sako pašnekovė, visi veržiasi gyventi į didesnius miestus, kur daugiau galimybių ir paslaugų.

„Net ir turint pakankamai darbuotojų, mažų miestelių ligoninėms sunku išsilaikyti dėl didelių medicinos paslaugų kainų ir mažo gyventojų skaičiaus. Yra daug niuansų, susijusių su gydymo apmokėjimu, pavyzdžiui, privačiais sveikatos draudimais, darbdavių draudimo planais, valstybinėmis pašalpomis ir pensijų išmokomis“, – vardija lietuvė.

Ji atkreipia dėmesį, kad mažų miestelių gyventojai dažnai yra vyresnio amžiaus ir turi daugiau sudėtingų ligų. Dėl to medicinos išlaidos ligoninėms dažnai neatsiperka, be to, ne visi pacientai turi sveikatos draudimą, todėl dalis paslaugų lieka neapmokėtos.

„Valstybė mažų miestelių ligoninėms skiria didesnį apmokėjimo tarifą už pensininkų gydymą, tačiau tam ligoninės turi laikytis tam tikrų taisyklių ir duomenų rinkimo reikalavimų“, – aiškina Laima.

„Didžiausias mažas miestas pasaulyje“

Per kelis dešimtmečius pašnekovė sako pamilusi ne tik Rino miestą, bet ir visą Nevadą. Jei Lietuva traukia savo žaluma, tai Nevada žavi dykumomis.

„Šios dvi vietos tokios skirtingos, kad jų net neįmanoma lyginti“, – sako lietuvė.

Riną ji apibūdina kaip „didžiausią mažą paslaptį“. Nors vyrauja nuomonė, kad tai tėra pasenęs kazino miestelis, Laima pabrėžia jo spartų vystymąsi ir gražėjimą. Anot pašnekovės, Rinas išlaiko mažo miesto jaukumą, bet čia galima rasti visko, ką gali pasiūlyti didelis miestas.

„Ne veltui jis vadinamas „didžiausiu mažu miestu pasaulyje“. Žmonės čia paprasti, atsipalaidavę, o gyvenimas teka ramia vaga. Visai šalia yra nuostabus Tahou ežeras ir kalnai, į kuriuos galima pabėgti per karštas vasaros dienas. Veiklos netrūksta: menas, muzika, restoranai, naktinis gyvenimas, dviračių takai tiek mieste, tiek kalnuose“, – komentuoja Laima.

Kaip pasakoja lietuvė, pavažiavus visai netoli yra vieni iš geriausių JAV slidinėjimo kurortai, taip pat vietos vandens sportui kalnų upėse ir ežeruose, natūralūs karštieji šaltiniai, dykumos, tikri vesterno stiliaus miesteliai, vyninės, Josemičio nacionalinis parkas. Ranka pasiekiamas ir San Fransiskas bei vandenynas.

Su amerikiečiu šeimą sukūrusi Laima nemano, kad tarp lietuvių ir amerikiečių yra didelių kultūrinių skirtumų. Ji pati prie gyvenimo JAV prisitaikė lengvai. Galbūt todėl, svarsto Laima, kad jos emigracija prasidėjo nuo trumpesnių ar ilgesnių viešnagių.

„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad amerikiečiai nebijo klausti ir domisi žmonėmis, turinčiais kitokią gyvenimo patirtį“, – sako pašnekovė.

Visgi prie vieno Laima nepripranta iki šiol, nors JAV skaičiuoja jau daugiau nei 20 metų. Tai amerikiečių kultūrai būdingas dovanų išpakavimas prie kitų žmonių. „Visada jaučiuosi šiek tiek nepatogiai“, – pripažįsta Laima.

Poreikis burti lietuvius

Nuo 2004 metų Rine gyvenanti lietuvė prisimena, kad tuo metu nebuvo socialinių tinklų, kuriuose galėtum susirasti kitų lietuvių. Tik po kelerių metų ji per vyro bendradarbius susipažino su viena lietuvių šeima, o per juos – ir su kitais tautiečiais. Kai 2005 m. gimė sūnus, o 2008 m. dukra, Laima pajuto poreikį lietuviškumą puoselėti stipriau.

„Supratau, kad reikia imtis veiksmų, kai sūnus man pareiškė, jog nenori kalbėti lietuviškai, nes jis „berniukas“. Jam tada buvo vos ketveri. Kadangi dažniausiai girdėdavo mane lietuviškai kalbant su sese, mama ar draugėmis, jis manė, kad lietuvių kalba yra „moterų kalba“. Bandžiau suburti vaikų grupę, tačiau tuo metu nepasisekė – turėjau du mažus vaikus ir studijavau magistrantūroje, todėl trūko laiko.

Po kelerių metų kita mama suorganizavo lietuvišką mokyklėlę, į kurią ateidavo 7–12 vaikų, labai įvairaus amžiaus ir skirtingų kalbos gebėjimų. Dėl savo vaikų stengiausi visomis jėgomis prisidėti prie mokyklėlės veiklos ir palaikymo. Mokyklėlė gyvavo 2–3 metus, kol galiausiai išsiskirstėme“, – pasakoja pašnekovė.

Bėgant metams vis daugiau lietuvių atsikraustė į Riną. Atsiradus socialiniams tinklams, tapo lengviau susipažinti su vietos lietuviais. 2015-aisiais viena lietuvių šeima subūrė visus tautiečius Kalėdoms. Tada Laima sako supratusi, kad apylinkėse lietuvių – ne tiek ir mažai. Taip gimė idėja pasikviesti tuometę JAV lietuvių bendruomenės prezidentę, kad ji padėtų įsteigti oficialią Nevados lietuvių bendruomenę.

„Pagal kitų valstijų mastą mūsų bendruomenė nedidelė, tačiau jei norime, kad ji klestėtų, turime būti aktyvūs. Man pačiai labai reikėjo to lietuviško bendravimo – tokio, kai žmonės vieni kitus supranta be papildomų paaiškinimų, kai sutampa humoras ir dalijamasi prisiminimais.

Taip pat norėjau, kad mano šeima patirtų lietuviškas šventes, muziką ir maistą. Žinoma, visa tai galėjau parodyti pati, bet kai tai patiriama drauge, bendruomenėje, – jausmas visai kitoks“, – įsitikinusi pašnekovė.

Vyras kalba lietuviškai, lietuviškumą puoselėja ir vaikai

Laima su šeima į Lietuvą vyksta kas dvejus metus, o kartais ir dažniau. Be to, jie aktyviai dalyvauja ir didesniuose lietuviškuose renginiuose JAV, pavyzdžiui, Los Andželo „Lietuvių dienose“, Šokių šventėje ar ambasados organizuojamuose susitikimuose.

„Mūsų vaikai nuo mažens dalyvavo lietuviškose šventėse, mokėsi eilėraščių ir šokių, nors nekalba daug lietuviškai. Paaugę jie patys ėmė labiau domėtis lietuvių kalba ir kultūra. Šiuo metu mano dukra ir vyras kas antrą savaitę kartu su manimi dalyvauja liaudiškų šokių vakaruose.

Mano vyras gana gerai kalba lietuviškai ir gali be vargo sudainuoti tokius kūrinius kaip „Trys milijonai“ ar „Kaip gražu miške“ – kartais net geriau nei kai kurie lietuviai“, – šypsosi Laima.

Jų šeimos namuose dažnai skamba lietuviška muzika, o vaikai bendrauja su pusseserėmis Lietuvoje, domisi šiuolaikiniais lietuvių atlikėjais. Ir virtuvėje, pažymi pašnekovė, netrūksta lietuviškų patiekalų.

„Lietuva yra mano kasdienybė. Nenoriu piktinti skaitytojų, bet, kai gyvenau Lietuvoje, daug negalvojau apie tai, kaip galėčiau supažindinti pasaulį su lietuviška kultūra. Gyvenant užsienyje tai tapo nuolatine mano minčių ir darbų dalimi“, – pabrėžia Laima.

Pasvajoja apie senatvę Lietuvoje

Ji pripažįsta, kad visada jaus ryšį su dviem kraštais – myli ir gimtąją Lietuvą, ir jau ilgus metus namus atstojančią Nevadą. Pašnekovė džiaugiasi, kad kelios jos amerikiečių draugų šeimos yra buvusios Lietuvoje, taip pat ir jos vyro tėvai. Iš uošvių Laima sako visada sulaukianti daug palaikymo, jie padeda įtraukti lietuviškus papročius į amerikietiškas šventes.

Dažnai gimtinėje besilankanti pašnekovė pabrėžia, kad didžiuojasi matydama, kaip Lietuva vystosi. Nors būdama už Atlanto ir sekdama naujienas dažnai skaito apie įvairius sunkumus, atvykusi mato kitokią situaciją.

„Visi mano pažįstami ir giminės gyvena tikrai neblogai, daug keliauja, o jaunimas turi gerus darbus. Galbūt tai daugiau atspindi didžiųjų miestų ekonomiką, tačiau, mano akimis, Lietuva – gyva, aktyvi ir besivystanti šalis“, – mintimis dalijasi Laima.

Pašnekovė abejoja, kad artimiausiu metu galėtų grįžti gyventi į gimtąją šalį. Bet jos ir vyro svajonėse gyva idėja Lietuvoje daugiau laiko leisti senatvėje.

„Nemanau, kad beveik penkiasdešimtmetė galėčiau rasti darbą pagal savo specialybę, o mano vyrui būtų dar sunkiau. Tikėtina, kur gyvensime ateityje, priklausys nuo to, kur apsigyvens mūsų vaikai. Mano tėtis, išėjęs į pensiją, grįžo gyventi į Lietuvą, o mama to jau nespėjo padaryti“, – pasakoja Laima.