Europietis Afrikoje ir užsienietis Lietuvoje: du žemynus jungianti Nojaus istorija

Nojus Adote Bolade Yannickas gimė Amerikoje, užaugo Lietuvoje, o pastaruosius trejus metus praleido Afrikoje. Jo mama – lietuvė, tėtis – beninietis. Nojus pasakoja ilgą laiką savo tapatybę suvokęs per Lietuvą, bet visada matęs, kad čia išsiskiria iš minios. Iki galo savas jaustis negalėjo ir Afrikoje, kur praleido pastaruosius kelerius metus. Visgi galiausiai Nojus sako supratęs, kad jam nereikia rinktis – gali savyje talpinti ir branginti abi kultūras.

Tapatinosi su Lietuva

Nojaus tėvai susipažino už Atlanto. Mama ten vasarai nuvyko dirbti, o tėtis Amerikoje studijavo. Pašnekovas JAV augo iki trejų metų.

„Mama labai norėjo, kad aš mokėčiau lietuvių kalbą, mano seneliai čia. Tai grįžom šiek tiek į Lietuvą, o netrukus po to mano tėvai išsiskyrė ir mes su mama ir broliu pasilikome. Nežinau, ar Lietuva buvo ilgalaikis projektas, bet taip susiklostė“, – portalui LRT.lt pasakoja mišrioje šeimoje gimęs pašnekovas.

Nojus sako visada save tapatinęs su Lietuva. Jo gimtoji kalba – lietuvių, jis užaugo lietuviškoje aplinkoje tarp lietuvių.

„Aš jausdavausi kokiais 90 proc. lietuvis, nes vis tiek yra kitokia odos spalva ir aš žinodavau, ir visi kiti žinodavo, kad kažkas kito dar yra mano kraujyje“, – šypsosi pašnekovas.

Tiesa, Nojaus mama visada jam primindavo, kad tėtis kilęs iš Benino, o jis pats stengėsi palaikyti ryšį tiek su tėčiu, tiek su seneliais. Vaikinas pripažįsta – tą padaryti nelengva, kai artimieji išsibarstę po tris žemynus. Tėtis ir dalis jo pusbrolių tuo metu gyveno Amerikoje, seneliai ir kiti giminaičiai – Afrikoje.

„Susirašinėdavome elektroniniais laiškais, po to jau būdavo vaizdo skambučiai. Gaudavau dovanų kokią afrikietišką kuprinę – būdavo labai faina. Bet kai augi Lietuvoje, Beninas truputį mistiškas atrodė“, – sako jis.

Apsilankymas Benine ir mokykla Tanzanijoje

Visgi 2022-aisiais Nojus kartu su mama ir broliu pirmą kartą apsilankė tėčio gimtinėje. Pašnekovas pasakoja, kad iš pradžių Benine patyrė šoką, šis apsilankymas atvėrė akis, koks geras gyvenimas Lietuvoje. Tiesa, vietiniai Benine jam pasirodė kur kas labiau atsipalaidavę nei lietuviai ar kiti europiečiai. O didžiausią įspūdį, be abejo, paliko susitikimas su giminaičiais.

„Buvo keista. Atrodo, kad lyg ir pažįstu juos, bendravome, bet tas susitikimas padėjo, kad jie man iš kažkokių mistinių būtybių taptų realiais žmonėmis. Ten yra labai daug giminių, mano močiutės pusseserės, pusbroliai. Nuvažiavome į giminės namus, kur gyveno mano proprosenelis. Tai padėjo suprasti, kad mano kraujas čia gyvena, tai turiu turėti ryšį, noriu turėti su tuo ryšį. Buvo smagu pažinti šeimos istoriją“, – pasakoja Nojus.

Po kelionės į Beniną jis ryžosi labiau pažinti Afriką ir išvyko į tarptautinę mokyklą Tanzanijoje. Stipendiją mokytis šioje šalyje Nojus gavo per Jungtinius pasaulio koledžus (angl. United World Colleges) – pasaulinį mokyklų tinklą, kuris suteikia galimybę moksleiviams išvykti mokytis į įvairiausias šalis.

„Kartais manau, kad čia kažkokios aukštesnės jėgos, nes mano šeima gyveno 10 m. Tanzanijoje. Tai dabar ir jiems, ir man Tanzanija svarbi“, – sako pašnekovas.

Nojus su šypsena prisimina, kad į šią šalį prisivežė Benine įsigytų tradicinių afrikietiškų rūbų. Lankydamasis tėčio gimtinėje jis susižavėjo, kad žmonės taip apsirengę vaikšto kasdien, ir manė, jog tai būdinga ir kitoms Afrikos šalims.

„Aš galvojau, kad Afrika visur vienoda, ir buvau pasiruošęs tuos rūbus savo išvažiavimui į Tanzaniją. O ten visi rengiasi taip pat, kaip čia. Tai reikėjo per dvi dienas pakeisti visą savo garderobą“, – juokiasi Nojus.

Dviejų kultūrų dermė

Dvejus metus Nojus mokėsi kartu su aštuoniasdešimties tautybių moksleiviais. Anot jaunuolio, ši galimybė suteikė jam atviresnį požiūrį į pasaulį.

„Ten buvo ir mišriose šeimose augusių žmonių – turėjome austrą, kuris užaugo Tanzanijoje, turėjome pusiau amerikietį, pusiau indą. Žmonės miksuojasi daug dažniau ir tai atvėrė akis, koks pasaulis didelis“, – sako pašnekovas.

Jis džiaugiasi, kad drauge buvo ir kitų lietuvių, su kuriais galėjo pasikalbėti lietuviškai ar drauge pasigaminti pasiilgtų lietuviškų patiekalų. Jie kitiems moksleiviams ruošė ir cepelinus, kuriuos Nojus mielai valgo pas močiutę, vaišino ir kepta duona. Nojus pabrėžia, kad patirtis Afrikoje paskatino kitaip pažvelgti į lietuviškumą.

„Tai man padėjo dar labiau išmokti mylėti lietuvišką kultūrą, bet neužsidaryti joje ir suprasti, kad yra ir kitos kultūros. Supratau, kad man nereikia rinktis, galiu imti jas abi – lietuvišką ir afrikietišką – ir branginti“, – mintimis dalijasi Nojus.

Po dvejų įtemptų metų Tanzanijoje jis priėmė sprendimą pasiimti laisvus metus ir iškart nestoti į universitetą. Norėjosi grįžti į pasiilgtus namus ir susidėlioti mintis.

„Aš jaučiau, kad ta mokykla Tanzanijoje tapo labai didele mano asmenybės dalimi, ir norėjau suprasti, ar aš galiu būti savimi be jos. Dėl to man reikėjo pasiimt laisvus metus, kad grįžčiau namo, kad susigalvočiau, ką daryti“, – paaiškina vaikinas.

Per savo laisvus metus Nojus nutarė vykti savanoriauti. Tris mėnesius jis praleido Pietų Afrikoje, kur galėjo prisidėti prie su žmogaus teisėmis susijusių veiklų. Pašnekovas nuotoliu mėnesį mokėsi Pietų Afrikos istorijos, o vėliau atvyko į savo savanorystės tašką – menų centrą. Čia prisidėjo prie renginių organizavimo, mokė vaikus lietuviškų tautinių šokių.

„Tai irgi laikoma žmogaus teisėmis, kad žmonės turi teisę į pramogas ir poilsį“, – sako Nojus.

Užsienietis ir Afrikoje, ir Lietuvoje

Ši savanorystė jam buvo dar viena proga daugiau pabūti Afrikoje ir ją pažinti. Pasak Nojaus, patirtis Tanzanijoje ir Pietų Afrikoje buvo labai skirtinga.

„Pietų Afrikoje mane laikė afrikiečiu. Jie ten susimaišę, tai aš atrodau kaip vietinis. Jaučiausi labai komfortiškai. Jie kreipdavosi į mane afrikietiškai, bet aš sakydavau, kad kalbėkime angliškai. Tai man buvo toks jausmas „pagaliau“ – jie mano, kad esu iš čia.

Tanzanijoje mane vadino „cappucino“, nes esu šviesus, – juokiasi Nojus. – Iš mano akcento irgi suprasdavo, kad esu iš kitur. Nebuvo taip, kad mane ten labai atstumtų, bet buvo pavienių žmonių. Turėjau suprasti, jog aš neužaugau Afrikoje, neturiu jos pagrindų, tai negaliu vadintis afrikiečiu. Nors esu pusiau juodaodis, bet kultūriškai aš – europietis. Kas man smagu, jog Tanzanijoje jie buvo labai laimingi girdėdami, kad turiu afrikietišką dalelę.“

Iš Afrikos į Lietuvą grįžęs pašnekovas sako pastebintis, kad ir čia jis vis dažniau palaikomas užsieniečiu. Pasak Nojaus, anksčiau, kai buvo dar vaikas, žmonės suprasdavo, jog jis kilęs iš mišrios šeimos. O dabar, jam suaugus, žmonės vis dažniau į jį kreipiasi angliškai.

„Nueini į parduotuvę ir žmonės sako: „Hello.“ Arba buvau Kaune, nuėjome į restoraną pavalgyti ir padavėjas sako mano draugams: „Tai reikės lietuviškų meniu ir vieno angliško?“ Sakau: „Ne, man irgi lietuvišką.“ Manęs tai nežeidžia, bet trumpą momentą būna apmaudu.

Aš suprantu, kodėl tai vyksta. Ir tai geras dalykas, nes yra daug užsieniečių, kurie atvažiuoja į Lietuvą, tai gerai, kad žmonės moka angliškai ir gali susikalbėti. Iš kitos pusės – aš tris mėnesius praleidau Afrikoje, nekalbėjau ten lietuviškai su niekuo, tai grįžęs namo labai noriu kalbėt savo kalba“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Sugrįžęs po pertraukos jis ėmė pastebėti ir smalsius žmonių žvilgsnius, kuriuos buvo pamiršęs, o galbūt, gyvendamas Lietuvoje, prie jų jau buvo pripratęs.

„Grįžęs iš Tanzanijos pamatau afrikietį ir pagalvoju: „O, geras.“ Bet tada supratau, kad žmonės į mane taip pat žiūri, kai esu autobuse“, – juokiasi Nojus.

Afrikietiškas laikas ir lėtesnis tempas

Nojus patikina – Afrikoje praleistas laikas suteikė jam ramybės, padėjo atrasti naują ryšį su savimi, šeima ir pasauliu.

„Esu lietuvis. Čia užaugau, kalbu lietuviškai. Bet mano tėtis iš Benino, tai jis yra dalis manęs, o aš esu dalis jo. Noriu būti jam artimas. Esu pusiau lietuvis, pusiau afrikietis, bet kodėl negalėčiau būti abu?“ – šypsosi pašnekovas.

Lietuvišką ir afrikietišką pusę norintis sujungti vaikinas sako, kad keleri metai Afrikoje leido pastebėti tam tikrų ryškių skirtumų tarp abiejų kultūrų. Vienas jų – afrikietiškas laiko suvokimas.

„Pavyzdžiui, sutariam, kad susirenkam penktą. Aš ateinu penktą ar truputį prieš, o ten žmonės pradės ruoštis penktą. Autobusas Tanzanijoje išvažiuodavo tik tada, kai būdavo pilnas. Ten daug žmonių, tai atradau formulę, kad dažniausiai autobusas išvažiuos dešimt minučių po numatyto laiko. O Lietuvoje yra konkretus laikas – konkreti valanda ir, pavyzdžiui, 53 ar 57 minutės. Man labai patinka, kad laikai tokie aiškūs“, – pabrėžia Nojus.

Be to, kad žmonės Afrikoje yra daug ramesni ir gyvenai lėtesniu ritmu, pašnekovas sako pastebėjęs ir stiprų jų bendruomeniškumą.

„Lietuvoje žmonės labiau individualistai, mano nuomone. Tai nėra nieko blogo, bet tiesiog Europoje yra labiau individualizmas, o Afrikoje – bendruomeniškumas“, – komentuoja jis.

„Lietuva visada bus šalia“

Kalbėdamas apie ryšį su Lietuva, Nojus išskiria maistą ir gimtąją lietuvių kalbą. Jos ypač pasiilgo Pietų Afrikos Respublikoje, kur nebuvo su kuo pasikalbėti lietuviškai.

„Myliu lietuvių kalbą. Visada stengiuosi rašyti su nosinėmis, man labai gražu. Knygų buvau pasiėmęs, kelias Hario Poterio knygas, kad galėčiau skaityti lietuviškai. Visada buvo angliška literatūra, tai kai skaitydavau lietuviškai, būdavo kaip poilsis mano smegenims, kaip dovana po visos dienos vakare. Sava kalba“, – pažymi pašnekovas.

Nojus pabrėžia, kad būdamas užsienyje jis yra didžiausias Lietuvos gerbėjas, visiems apie ją pasakoja ir reklamuoja. Visgi rugpjūtį jis išvyksta studijuoti istorijos ir pedagogikos į Ameriką, į Oregoną. Likti už Atlanto po mokslų neplanuoja, o mintyse vis dar kirba noras daugiau laiko praleisti Afrikoje.

„Dabar didžiąją dalį gyvenimo gyvenau Lietuvoje. Viskas su tuo gerai, bet dabar, kai turėjau daugiau galimybių išvažiuoti ir pabūti ten, noriu pažiūrėti. Kažkiek moku prancūziškai, bet noriu kalbą labiau išlavinti, kad su tėčiu galėčiau prancūziškai kalbėti. Nebūtinai noriu gyventi Benine, bet kažkur Afrikoje.

Kartu noriu, kad mano vaikai kalbėtų lietuviškai. Kad kažkada čia kelias bus – faktas. Bet po universiteto dar šiek tiek labiau save matyčiau Afrikoje vien dėl to, kad galėčiau būti tikrai ir lietuvis, ir afrikietis. Lietuva visada bus šalia. Tai mano toks planas dabar, bet gyvenimas yra gyvenimas, tu niekada nežinai. Gal atsirasiu Latvijoje“, – juokiasi pašnekovas.

Belaukdamas studijų Amerikoje Nojus jau pasidomėjo Portlando lietuvių bendruomene ir tikina ketinantis dalyvauti jos veikloje. Jaunuolis pabrėžia – nors ir bus užsienyje, nori palaikyti ryšį su Lietuva.

„Labai norėčiau savanoriauti lituanistinėje mokykloje. Tai būtų bendruomenė, būtų lietuvių kalba“, – šypsosi Nojus.