„Galbūt dėl mano ryšio su močiute aš nutariau apsigyventi Lietuvoje. Manau, ji būtų labai laiminga dėl mano sprendimo“, – sako prieš dvejus metus į Vilnių atsikraustęs Vinicius Stodolnikas Zamboni. Brazilijoje augęs lietuvės ir italo sūnus tikina, kad čia greitai pasijuto kaip namuose, o vaikščioti ten, kur kadaise vaikščiojo jo proseneliai ar močiutė, – nepaprastas jausmas, kurio apibūdinti neįmanoma.
Ši istorija – straipsnių ciklo „Protėvių pėdsakais“ dalis. Jame pasakojama apie Lietuvoje įsikūrusius lietuvių kilmės žmones, jų šeimos kelią svetur ir tai, kaip jiems sekasi protėvių gimtinėje.
Lietuviška kilmė mamos giminės linijoje
Viniciaus proseneliai iš mamos pusės buvo kilę iš Merkinės. Nors visos istorijos, kodėl jie kadaise nusprendė palikti gimtinę, nežino, pašnekovas svarsto, kad po karo Lietuvoje šeimai sekėsi sunkiai – stigo maisto, o ypač sunku buvo užklupus šaltai žiemai.
Tiesa, kaip girdėjo iš močiutės sesers, prosenelius į Braziliją vykti pakvietė ten jau anksčiau įsikūręs giminaitis.
„Jis atsiuntė laišką ir pakvietė juos atvykti. Rašė, kad turi, kur gyventi, turi fermą, kad žemė ten tokia gera, kad ką bepasėsi, viskas užaugs. Taip jie išvyko. Bet ne į sostinę San Paulą, o už maždaug 500 km nuo jos esantį mažą Martinopolio miestą“, – portalui LRT.lt pasakoja Vinicius.
Proseneliai į Braziliją išvyko su vaikais. Tiesa, dar vieną mažylį šeima prarado – jis gimė laive pakeliui, tačiau neišgyveno. Visi kiti 8 vaikai, tarp kurių ir Viniciaus močiutė Veronika, iškart ėmė lankyti mokyklą, mokytis portugališkai. Jie, kaip sako pašnekovas, šią kalbą išmoko tobulai. Kitaip nei jo prosenelė, kuri taip niekada ir nekalbėjo portugališkai.
„Nežinau kodėl, bet ji niekada neišmoko portugalų kalbos. Be to, labai norėjo, kad visi vaikai kalbėtų lietuviškai“, – pažymi pašnekovas.
Praleidusi bene 15 metų mažame Brazilijos miestelyje, prosenelio iniciatyva šeima persikėlė į sostinę San Paulą. Anot Viniciaus, šeima nesirinko lietuviško Vilos Zelina rajono, apsigyveno kitame, kur taip pat buvo tautiečių. Taip Brazilijoje kūrėsi ne viena jų šeimos karta: Viniciaus močiutė Veronika ten sutiko savo vyrą, taip pat lietuvį, čia susikirto ir pašnekovo mamos bei italo tėvo likimai.
Lietuvių kalba skambėjo močiutės lūpose
Kaip prisimena Vinicius, vaikystėje namuose buvo lietuviškų detalių. Senelis iš mamos pusės mirė anksti, bet močiutė pasirūpino, kad anūkas žinotų apie jų šeimos ryšį su Lietuva.
„Mano mama niekada nešnekėjo lietuviškai, bet prisimenu, kaip močiutė man kalbėdavo kita, man nepažįstama kalba. Klausdavau jos, kas tai per kalba ir kodėl močiutė ja šneka, o ši paaiškindavo, kad tai – lietuvių kalba, o ji pati yra lietuvė“, – pasakoja Vinicius.
Lietuvių ir italų kilmės pašnekovas prisimena ir miltinius, ir bulvinius blynus, kuriuos kepdavo močiutė. „Prisižiūrėjus televizijos, man blynai asocijavosi su Amerika. Močiutė juos gamino visai kitaip, jie buvo tokie plonyčiai, galvodavau: kodėl?“ – sako jis.
Tuomet Vinicius nesuprato ir to, kodėl Lietuvos nėra žemėlapyje, ir kodėl ji, kaip ir dar daugybė teritorijų, nuspalvintos raudonai ir pavadintos SSRS. Tiesa, jau pirmaisiais metais mokykloje dėl savo neįprastos pavardės sako visada sulaukdavęs klausimų apie savo kilmę. Tuomet nedvejodamas atsakydavo, kad jo šeimos šaknys yra Lietuvoje.
Bėgant metams, apie savo giminės istoriją ir lietuvišką pusę jis suprato vis daugiau, iki šiol mena močiutės pasakojimus.
„Ji sakė, kad gyvenimas Lietuvoje buvo nelengvas. Pasakojo apie šaltas žiemas, kai būna mažai saulės, ir užšalusią upę, kuria plaukia ledai. Prisimenu, stebėjausi, kai ji pasakojo, kad gyvulius reikėdavo laikyti viduje, kad jie išgyventų žiemą“, – dalijasi pašnekovas.
Mano mama niekada nešnekėjo lietuviškai, bet prisimenu, kaip močiutė man kalbėdavo kita, man nepažįstama kalba. Klausdavau jos, kas tai per kalba ir kodėl močiutė ja šneka, o ši paaiškindavo, kad tai – lietuvių kalba, o ji pati yra lietuvė.
Atvykti į Lietuvą sugalvojo per pandemiją
Vis dėlto suaugęs Vinicius neskubėjo į prosenelių ir močiutės gimtinę, kurį laiką gyveno Naujojoje Zelandijoje, JAV, Argentinoje. Galiausiai grįžo į San Paulą. Mintys apie Lietuvą ėmė suktis tada, kai pasaulį užklupo pasaulinė pandemija.
„Pažvelgiau į savo lietuvišką pasą ir pagalvojau: o kodėl gi ne? Kai pasakiau apie savo sumanymą mamai, ji nustebo. Sakė niekada gyvenime neįsivaizdavo, kad sugalvosiu vykti į Lietuvą. Ji apgailestavo, kad neišmokė manęs kalbos, bet buvo laiminga dėl mano sprendimo“, – pasakoja Vinicius.
Vos nutaręs keliauti į protėvių gimtinę, jis ėmė savarankiškai mokytis lietuvių kalbos. Simboliška, kad susitikome pakalbėti būtent tą gegužės dieną, kai prieš dvejus metus jis pirmą kartą atvyko į Lietuvą, į Vilnių.
„Prisimenu, kad buvo graži saulėta diena. Išsinuomojau butą prie Vokiečių gatvės, vaikščiojau ir jaučiausi nuostabiai – oras buvo gražus, miestas buvo gražus. Netrukus susiradau darbą nuotoliu.
Laisvu laiku išsinuomojęs automobilį keliavau po Lietuvą. Aplankiau savo šeimos gimtąją Merkinę, kitus miestus, norėjau geriau suprasti, daugiau sužinoti apie Lietuvą, jos istoriją, kultūrą, sportą – viską. Norėjau suprasti, iš kur kilusi mano šeima ir iš kur esu aš pats“, – pasakoja Vinicius.
Vadina geriausiu sprendimu gyvenime
Jis patikina greitai Lietuvoje pasijutęs kaip namuose. Tokio jausmo sako niekada nepatyręs nei Brazilijoje, kurioje gimė, nei kitose šalyse.
„Namų apibrėžimas yra sudėtingas, nes tai yra jausmas. Lietuvoje radau namus. Kaip sakė mano teta, galbūt tai – mano kraujyje, galbūt mano kraujyje buvo užkoduotas grįžimas. Šiandien manau, kad atvykti į Lietuvą buvo geriausias sprendimas mano gyvenime. Jaučiuosi laimingas.
(...) Kartais susimąstau, kad mano šeimos nariai kadaise vaikščiojo šiomis gatvėmis. Kai nuvykau į Merkinę ir apžiūrinėjau bažnyčias, mąsčiau, kad vienoje ar kitoje iš jų susituokė mano proseneliai. Žinoti, kad esu ten, kur kadaise gyveno jie, – nepaprastas jausmas“, – sako Vinicius.
Jis apgailestauja, kad neturėjo galimybės atvykti į Lietuvą su savo močiute, kol ji dar buvo gyva.
„Mano močiutė, deja, mirė prieš ketverius metus. Aš apie tai daug galvoju. (...) Ji niekada nepamiršo nė vieno žodžio lietuviškai. Galbūt dėl mano ryšio su močiute aš nutariau apsigyventi Lietuvoje. Manau, dabar ji būtų labai laiminga dėl mano sprendimo. Aš kasdien galvoju apie savo močiutę“, – sako Vinicius.
Pašnekovas džiaugiasi, kad pernai jį Lietuvoje aplankė mama, sesuo ir teta. Anot Viniciaus, drauge nuvykti į prosenelių gimtąją Merkinę buvo nepaprasta.
„Atrodė, kad laikas tarsi sustojo. Neįmanoma apibūdinti jausmų ir to džiaugsmo, kurį jutau. Jos atvyko lapkritį, jau buvo prisnigę ir tos kelionės metu su mama mėtėmės sniegu.
Vaikystėje girdėdavau pasakojimų, kad būtent to labiausiai pasiilgdavo mano prosenelė – sniego ir žaidimų jame su savo vaikais. Taip visai neplanuotai tarsi atkūrėme tuos prisiminimus“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Namų apibrėžimas yra sudėtingas, nes tai yra jausmas. Lietuvoje radau namus. Kaip sakė mano teta, galbūt tai – mano kraujyje, galbūt mano kraujyje buvo užkoduotas grįžimas.
Reikėjo priprasti prie lietuvių šaltumo
Šiandien Lietuvoje jis sako jau prie visko prisitaikęs. Nors žiemą būna nelengva, nes greitai sutemsta, jis laukia tų dienų, kai miestą nukloja sniegas, o virš galvos matyti giedras žydras dangus. „Apsnigtas Vilnius primena pasaką“, – tikina Vinicius.
Jam priimtinas ir Vilniaus kompaktiškumas. Kaip pats pažymi, dabar gyvena tokio dydžio mieste, kuris prilygsta jo gyvenamojo rajono dydžiui Brazilijoje. „Kai kurie žmonės sako: tu išprotėjęs, kodėl pasirinkai Vilnių, kai galėtum gyventi kokiame dideliame mieste Italijoje ar Amerikoje? Bet man čia gera, gyvenimas ramesnis, ne toks intensyvus“, – šypsosi pašnekovas.
Tiesa, Vinicius pripažįsta, kad prireikė laiko priprasti prie lietuvių šaltumo. Brazilijoje užaugusiam, itališko kraujo turinčiam Viniciui žmonės čia atrodė uždari.
„Turi pelnyti jų pasitikėjimą. Bet kai užmezgi ryšį, jie tampa nuostabiais draugais. Be to, žmonės čia labai gražiai reaguoja į mano istoriją. Kaskart, kai papasakoju, kad gimiau svetur, bet atvykau gyventi į Lietuvą, jie nepaprastai džiaugiasi. Tai labai malonu“, – kalba pašnekovas.
Apsigyvenęs Vilniuje jis netruko pastebėti ir lietuvių patriotizmo. Anot Viniciaus, matyti, kad šalies žmonės didžiuojasi savo istorija, kova už laisvę ir nepriklausomybę. „Mano šeima niekada nematė laisvos Lietuvos, todėl man labai graži lietuvių rodoma meilė savo šaliai“, – pažymi pašnekovas.
Žmonėms paklausus, iš kur esu, didžiuodamasis atsakau, kad esu iš Lietuvos.
Didžiuojasi, kad gyvena Lietuvoje
Brazilijoje gimęs Vinicius sako, kad savyje nešioja ir šios šalies kultūrą, jaučia ryšį ir su savo itališka puse. Mama jam suteikė brazilišką vardą, o abi pavardės atspindi lietuvišką bei itališką jo kilmę.
Pats pašnekovas pažymi, kad kalbėdamas labai mėgsta gestikuliuoti rankomis kaip italas, o savo išvaizdoje pastebi tiek lietuviškų, tiek itališkų bruožų. „Turiu lietuviškas akis ir itališką nosį“, – juokiasi jis.
Vis dėlto apsigyvenęs prosenelių gimtinėje sako dabar labiausiai save siejantis su Lietuva.
„Jaučiu meilę šiai šaliai ir man garbė čia gyventi. Žmonėms paklausus, iš kur esu, didžiuodamasis atsakau, kad esu iš Lietuvos“, – šypsosi Vinicius.
