Tai, kad dabar gali kartu su vyru ramiai vaikščioti parke, Aistė Kabakova vadina tikru stebuklu. Dar neseniai vos 32-ejų sulaukusiai moteriai žemė slydo iš po kojų, o kiekviena diena atrodė tarsi paskutinė. Ji netikėtai sužinojo, kad serga vėžiu, o vaistai nepadeda.
Neviltis ir blogos prognozės
„Žinia man trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus. Labai verkiau, buvo labai sunku. Ir klausiau: kodėl? Man atrodo, buvau sveikas žmogus, apskritai, sveikai maitinausi, negėriau, nerūkiau, o man limfoma“, – išgyvenimais dalijasi pašnekovė.
Jau kurį laiką kaunietė Aistė su šeima gyvena JAV. Moteris neslepia – tai nėra ir niekada nebuvo jos svajonių žemė, tačiau būtent šios šalies medikams Aistė yra dėkinga už išgelbėtą gyvybę ir tai, kad kasdien prieš miegą vis dar gali savo dukrai paskaityti pasaką.
„Mes 2019 metais persikėlėme iš Indianos gyventi į Alabamą. Ir atrodė viskas gerai: nusipirkome namą, turėjome dvi mašinas, dukra auganti, vyras turi gerą darbą, turim šunį. Žodžiu, atrodo, gyvenimas tik prasideda, nes man tuo metu buvo 32-eji. Galvojau, pagaliau jau dukrytė paaugo, pradėsiu eiti į darbą ir dar nusprendžiau atvažiuoti į Lietuvą vasarą trumpam pabūti“, – prisimena tautietė.
Tačiau prieš kelionę Aistė sunegalavo. Kelis kartus jai pakilo temperatūra, net ir iki 40 laipsnių, o gydytojai nerado aiškios priežasties, kodėl tai vyksta.
„Kai atvažiavau į Lietuvą, viskas labai pablogėjo, tada patekau į ligoninę, bet Lietuvoje nerado tikros diagnozės. Gydytoja, kuri atliko biopsijas, sakė, kad išvis pirmą kartą su tuo susiduria per 20 savo karjeros metų. Kai grįžau į Ameriką, tiesiai su visais biopsijos rezultatais ėjau pas onkologą ir jis labai greitai surado, kad man vėžys“, – pasakoja moteris.
„Nesupratau, kodėl turėčiau iš viso toliau gyventi“, – dabar prisipažįsta Aistė. Nors ėjo pas psichologę, rašė sąrašus ir bandė save įtikinti, kad reikia gyventi, viskas ėjo tik blogyn. Chemoterapija nepadėjo, o prasidėjus kovido pandemijai atšaukti ir eksperimentiniai vaistai, kuriuos Aistė buvo pasiryžusi vartoti.
„Psichologė pasakė, kad dalis šitos ligos yra psichosomatinė, aš ja labai patikėjau. Tuo metu net galvojau, kodėl taip atsitiko. Supratau, kad aš tiesiog buvau užstrigusi kažkur, kad turėjau viską, bet nebuvau patenkinta gyvenimu. Toks vaizdas, kad man gyvenimas parodė: va, prašau, manai, kad tau yra blogai? (...) Jis man tiesiog parodė, kaip gali tikrai būti blogai ir tu gali pasiekti dugną“, – svarsto pašnekovė.
Šalia vėžio diagnozės Aistė išgirdo ir tai, kad jai įtariamas ir dar vienas sindromas – moters imuninė sistema pati pradėjo ją naikinti.
„Aš buvau prie mirties. Mano onkologas atėjo, sakau: „Kokie mano reikalai?“ Sako: „Labai blogi.“ Bet aš jam pasakiau, kad nemirsiu“, – prisimena lietuvė.
Teko kovoti ne tik su liga, bet ir su savimi
Dabar Aistė sako norinti įkvėpti visas moteris niekada nepasiduoti. Net tada, kai atrodo, kad blogiau jau būti negali, kai rodos, kad niekas, ką darai, nepadeda, o vilties nebėra. Aistė tvirta – ji dėkinga už kiekvieną nugyventą dieną ir darys viską, kad tokių dienų būtų kuo daugiau.
„Aš supratau, kad turiu pradėti rašyti apie tą ligą, kad nebeturiu slėpti, nors man iš pradžių buvo labai gėda, kad aš tokia jauna ir susirgau vėžiu“, – pripažįsta tautietė.
Būtent rašymas apie tai, ką išgyvena ir jaučia, Aistei pagaliau padėjo suprasti, kodėl ji turi gyventi. Didelis šeimos ir aplinkinių palaikymas tapo galia, kuri neleido pasiduoti. „Man tai buvo kaip dalis vaisto – kad mane palaiko, kad mane myli, kad yra žmonių, kuriems aš esu reikalinga, neskaitant mano šeimos, kuri visada buvo didžiausias mano palaikymas“, – sako pašnekovė.
Tada, kai pati patikėjo, kad gali gyventi, pradėjo veikti ir Aistei paskirti vaistai. Kiekvieną rytą, kad ir kaip būdavo sunku, ji stengdavosi nueiti po 5 mylias. Nors teko išgyventi kaulų čiulpų transplantaciją, saujomis gerti vaistus, ne visada suprasti, ar sapnuoja, ar viskas vyksta realybėje, Aistė yra dėkinga už kiekvieną dieną, kai vėl pabunda. Sako supratusi, kad blogoms mintims jos galvoje vietos nebėra.
Pačiai Aistei prireikė daugiau nei pusės metų, kol suvokė diagnozę ir rado jėgų kovoti su liga. Dabar nueitą kelią ji vadina dideliu darbu ir pirmiausia įveikti reikėjo save.
„Tai labai didelis darbas, darbas su savimi. Visada galvoju, kad gal tai reikia priimti kaip pamoką, kad kažką gyvenime reikia pakeisti, gal pakeisti kažką savyje. Savo atveju aš supratau, kad galiu būti geresnis žmogus. Ir blogiausia, kas mano gyvenime buvo, davė ir be galo daug gerų dalykų. Atsirado kitos vertybės, pradėjau dar labiau vertinti šeimą, santykius su žmonėmis, supratau, kad tai yra svarbiausia gyvenime. Tai, o ne kažkas materialaus ar pati karjera“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Nuo Moldovos iki Amerikos
Nors dabar Aistė nesiliauja šypsotis, dar visai neseniai sako buvusi visai kitoks žmogus. Politikos mokslus studijavusi moteris savo gyvenimo meilę sutiko toje pačioje Amerikoje. Aistės vyras ukrainietis, tačiau visą gyvenimą gyveno Moldovoje. Būtent čia pirmiausia sukūrę šeimą jie ir persikraustė.
„Man buvo toks kultūrinis šokas, nes, man atrodo, jie nėra dar taip išsivystę kaip Lietuva. Aš netgi paverkdavau, sakydavau, kad gerai gyvenau, progresyvioje geroje šalyje ir įmečiau save į kažkokią balą. Bet buvo ir pozityvių dalykų: man patiko klimatas, buvo šilta, žmonės buvo geri ir mano vyro klasės draugai tapo mano labai gerais draugais. Taip pat maistas labai skanus ir kokybiškas.
(...) Kai atsisuku atgal, atrodo, kad nebuvo ten taip blogai, kaip tuo metu man atrodė“, – sako Aistė.
Kiekvieną naują šalį lietuvė sako ilgai jaukinusis. Tas pats buvo, kai dėl vyro darbo teko persikraustyti į Ameriką. Greitas gyvenimo tempas, nejauku, visur reikia važiuoti automobiliu – tokie buvo pirmieji Aistės įspūdžiai JAV. Tačiau net ir dabar ji sako, kad grįžti į Lietuvą ar bent jau į Europą jai – tikra atgaiva.
„Aš mėgaujuosi Lietuva ir Europa, kiekvieną sykį grįžtu ir iš tikrųjų esu laiminga ir dėkinga, kad galiu kiekvienais metais grįžti. Žinoma, Amerikai aš esu dėkinga už tai, kad mane išgydė, kad medicinos sistema yra labai išvystyta ir apskritai, kad galima gerai gyventi“, – sako pašnekovė.
Kad ir kur būtų, lietuvė tikina tėvynės be galo pasiilgstanti, todėl stengiasi bent dalelę jos rasti ir svečioje šalyje. Nors jos specialybė nieko bendro su lietuvių kalba ar jos mokymu neturi, mielai ėmėsi mokytojauti lituanistinėje mokykloje.
Lietuvių kalbą ir kultūrą Aistė nori perduoti ir dukrai. Sako, jau dabar susidurianti su iššūkiais. „Dukra dažnai pabrėžia, kad ji yra amerikietė. Ji sako: „Mama iš Lietuvos, o aš iš Amerikos.“ Aš paaiškinu, kad mama yra lietuvė, o tėtis ukrainietis, ir stengiuosi jai europietiškas vertybes skiepyti“, – pabrėžia pašnekovė.
Visą pokalbį galite peržiūrėti LRT PLIUS laidos „Širdyje lietuvis“ įraše.
