Antano Sidaro kojos lietuvišką žemę pirmą kartą palietė, kai jam buvo keturiolika. Sibire gimęs berniukas tėvo gimtinėje atsirado, kai šalis dar tik kovojo dėl nepriklausomybės. Kūrėsi sąjūdis, situacija vis keitėsi, tačiau Antanas sako Lietuva susižavėjęs jau tada. Galų gale, praleidęs čia keletą vasarų, tremtinio sūnus apsisprendė – gyvens Lietuvoje. Nors tada jam tebuvo 16-lika, drąsos vienam kraustyti nepritrūko.
Atvyko mokėdamas kelis šimtus lietuviškų žodžių
„Tai padaryti buvo pakankamai paprasta, nes nebuvo jokių sienų, nebuvo jokių vizų. Iš tikrųjų, manau, kad ir mano tėvai žengė tokį drąsų žingsnį, leido priimti tą sprendimą. Aišku, man dabar sunku įsivaizduoti, kai pats esu dviejų vaikų tėvas, bet esu labai dėkingas, kad mano tėvai suteikė tokį šansą“, – sako A. Sidaras.
Vaikinui pasisekė, kad būtent tais metais Vilniuje įsikūrė lietuvių namai – mokykla kaip tik tokiems vaikams, grįžusiems iš tremties ar emigracijos. Su ten sutiktais draugais jis sako bendraujantis iki šiol.
„Iš Krasnojarsko aš atsivežiau apie 200 žodžių lietuvių kalbos žodyną galvoje. Lietuvių kalba nepasirodė lengva, bet lietuvių kalbos ir literatūros pamokų per savaitę buvo net 8. Kiti dalykai irgi būdavo lietuvių ir rusų kalbomis, kur savo sąsiuvinio gale turėjau užrašyti žodžius su vertimais į lietuvių kalbą“, – prisimena pašnekovas.
Tolimajame Sibire Antano tėtis atsidūrė, kai jam buvo vos septyneri. Šeima tiesiog vidury nakties buvo ištraukta iš lovos ir išvežta vos spėjusi pasiimti kelis daiktus.
„Deja, mano seneliui nepavyko net iki Sibiro išgyventi, nes jis buvo pašautas tą pačią naktį. Matyt, bandė iš to streso pabėgti ar priešintis. Kiek pasakojo jo giminės, iki kurių jis nuėjo sužeistas, jis išgyveno dar 3 dienas.
Senelio tuometinė valdžia neleido laidoti kapinių teritorijoje, todėl jis buvo palaidotas už kapinių. Dabar, kadangi kapinės išsiplėtė, jis jau yra kapinių teritorijoje“, – senelio likimą pasakoja A. Sidaras.
Likusi šeima buvo tiesiog sukišta į gyvulinį vagoną drauge su kitais lietuviais ir išgabenta į Sibirą.
„Apie dvi savaites dundėjo traukinys iki Krasnojarsko. Vėliau juos persodino į garlaivį, kuris nuplaukė žemyn Jenisėjaus upe apie 1000 kilometrų dar į šiaurę. Ir juos tiesiog vidury Taigos prie krantų priplaukęs garlaivis išlaipino. Davė pjūklus, davė kirvius, liepė statytis namus, nes, sakė, vasara trumpa, ateis žiema“, – sako lietuvis.
Pusė lietuvių ten neišgyveno ir pirmos žiemos. Mirė nuo šalčio, bado ir ligų. Tačiau Antano šeimai pasisekė. Kai jo tėvui suėjo šešiolika, šeimai netgi buvo leista persikraustyti. Jaunuolis tapo geologu ir liko gyventi Sibire.
„Šios profesijos žmonėms ten tikrai yra ką veikti“, – tikina Antanas. Su Krasnojarko krašte likusiu gyventi tėčiu jis bendrauja nuolat. Iki pandemijos šis dažnai lankydavosi ir Lietuvoje. Tačiau palikti Sibiro neplanuoja. Aktyviai dalyvauja vietos lietuvių bendruomenės veikloje ir jau daugybę metų moko lietuvių kalbos.
Lietuviškai kalba sunkiai, bet šaknų nepamiršta
Šiemet Lietuva minėjo jau 80 metų nuo skaudžių masinių trėmimų pradžios. Ir nors pasikeitė jau ne viena karta, lietuvių bendruomenės šiuose tolimuose kraštuose vis dar aktyviai veikia. Tačiau dažnai pasigenda Lietuvos valdžios dėmesio.
„Žmonės labai asimiliavosi ir dauguma sunkiai kalba lietuviškai, ypatingai jaunimas. Bet yra bendruomenės švenčių, kai žmonės susiburia ir su tautiniais rūbais, ir padaro šakočių, ir cepelinų, ir švenčia tautines šventes. Susirenka ir per Kalėdas, ir per Velykas, gieda Tautišką giesmę. Tai yra nuostabu“, – mintimis dalijasi A. Sidaras.
Kad vietinės lietuvių bendruomenės savo šaknų neužmiršo sako ir Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Jis daugiau nei 2 dešimtmečius organizuoja misijas į įvairias Sibiro vietas, kur specialistai renka informaciją apie lietuvių kapus ir paminklus.
„Pirmiausia susitinkame su bendruomene, didžiausi pagalbininkai šiose vietose yra lietuvių bendruomenės. Jie labai aktyvūs. Tuomet vykstame į tas vietas, kur yra palaidoti lietuviai, kur paminklai pastatyti. Pavyzdžiui, ten, kur lageris, ten visas muziejus, be ašarų negali išeiti. Niekas neprašo mūsų lietuvaičių tvarkyti tų paminklų, bet jie tvarko, nuolat teikia mums informaciją“, – komentuoja Rima Gudelytė, Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyr. specialistė.
Iki šiol tokių vietų pavyko aplinkyti jau 400. Tiesa, dabar darbas kiek sustojęs, Rusija vengia lietuviams išduoti vizas, neleidžia ir organizuotų paminklų ar palaidojimo vietų tvarkymo akcijų. Tačiau vietiniai lietuviai rankų nenuleidžia.
Tokių misijų metu Sibiro lietuvius specialistai kviečia ir į Lietuvą. Atvykti čia, mokytis, pamatyti, kaip atrodo šalis, kurioje gyveno jų seneliai ar proseneliai.
„Jiems yra labai įdomu, kai jie patiria tą lietuvybės dvasią, mūsų identitetą, jiems daug maloniau ir ten nuvežus perduoti kitiems. Taip persiduoda iš kartos į kartą“, – sako R. Gudelytė.
Sibire gimęs Antanas teigia nė akimirkos nesigailėjęs, kad nesekė tėvo pėdomis ir neliko gyventi tolimajame Krasnojarske.
„Aš tikrai labai džiaugiuosi, kad galėjau užaugti ir subręsti kaip asmenybė Lietuvoje, kad čia galėjau pabaigti mokslus. Čia galėjau kurti savo šeimą ir kurti savo ateitį. Lietuva yra labai nuostabi šalis gyventi“, – tikina A. Sidaras
Per 30 nepriklausomybės metų į Lietuvą persikelti padėta daugiau nei 5 tūkstančiams tremtinių. Valstybė apmokėjo jų persikraustymo ir įsikūrimo išlaidas, o integracijai kasmet skiriama per 130 tūkstančių eurų. Tiesa, dabar norinčiųjų kraustytis į Lietuvą jau mažiau, bet tokios pagalbos poreikis išlieka, įsitikinusi Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkė Dalia Asanavičiūtė.
„Yra žmonių, tai yra dažniausiai tremtinių vaikai, kurie vis dar svajoja apie Lietuvą. Ir baimė yra didelė, nežinomybė didelė“, – komentuoja pašnekovė.
