Istorijos

2021.10.17 11:00

Uoli katalikė buvusi Ieva – apie gyvenimą tarp dviejų tikėjimų: vestuves kėlė ir bažnyčioje, ir krišnaitų šventykloje

Mindaugas Laukagalis, LRT.lt iš Belgijos2021.10.17 11:00

„Manau, kad yra vienas Dievas, bet skirtingi vardai ir skirtingi keliai, vedantys pas jį“, – įsitikinusi Belgijoje gyvenanti lietuvė Ieva Zdanovica. Jau kelerius metus namais ji gali vadinti šalies pietuose įsikūrusią Krišnos sąmonės šventyklą. 

„Jeigu kalbame Europos mastais, tai trečias pagal dydį centras. Yra Londone, tada – Vengrijoje ir čia“, – sako Ieva.

Ji gyvena šalia esančiame daugiabutyje, čia ir dirba – rengia jogos pamokas, kaip pati sako – protui, kūnui ir sielai. Taip pat organizuoja psichologines konsultacijas. Dauguma Ievos klientų – ne nuolatiniai bendruomenės nariai, o belgai.

„Šiuo metu daugiau klientų, sakyčiau, yra žmonės iš aplinkinių miestelių, kalbantys prancūziškai. Tai įvairūs žmonės, propaguojantys kitokią gyvenseną, dirbantys kitokius darbus. Daug žmonių gyvena sambrūzdyje, jiems trūksta ramybės, meditacijos, psichologijos ir jie ieško daugiau žinių“, – teigia pašnekovė.

Belgiją pasirinko po ilgų klajonių

Ieva gyvena už maždaug 100 km nuo Briuselio esančio Diurbiuji miesto apylinkėse. Diurbiuji išskirtinis ne tik istorine pilimi ir nuostabaus grožio apylinkėmis, bet ir dydžiu – miesto statusą turinčioje gyvenvietėje skaičiuojama vos keli šimtai gyventojų, todėl jis save vadina „mažiausiu miestu pasaulyje.“.

Į Belgiją Ieva atvyko prieš kelerius metus. Prancūzakalbę šalies dalį – Valoniją – pašnekovė pasirinko būtent dėl šventyklos. Ji, sako, trečia pagal dydį Europoje – didesnės įsikūrusios tik Jungtinėje Karalystėje ir Vengrijoje.

„Pradžioje man buvo sudėtinga dėl kalbos. Mokiausi prancūzų kalbą dar mokykloje, bet per kelerius metus viskas pasimiršo ir atvykusi labai bijojau kalbėti, nes, atrodo, kaip aš čia ne taip kalbėsiu“, – sako Ieva ir priduria, kad dabar panašus procesas vyksta su lietuvių kalba, kurią kasdieniame gyvenime vartoja nebent kalbėdama su tėvais telefonu.

Daug žmonių gyvena sambrūzdyje, jiems trūksta ramybės, meditacijos, psichologijos ir jie ieško daugiau žinių.

I. Zdanovica

Primiršti kalbą buvo kada – Ieva iš Lietuvos išvyko baigusi mokyklą. Prieš apsistodama Belgijoje, gyveno Jungtinėje Karalystėje, kur baigė bakalauro studijas, vėliau gyveno Ispanijoje, Prancūzijoje, tada persikėlė į Nyderlandus, ten gavo magistro laipsnį.

„Čia esu visai viena su vyru, nes, kaip ir matėt, visai nėra lietuvių. Labai keista, nes visur lietuvių sutikdavau, o čia – ne. Kartais trūksta lietuviško kalbėjimo, kultūros“, – teigia Ieva.

Prabangos kalbėti lietuviškai nėra net namuose – pašnekovės vyras yra latvis, jį Ieva sutiko studijuodama Anglijoje.

„Tuo metu jau buvau veganė, buvo Tarptautinė veganų diena – lapkričio 1-oji. Susipažinome per renginį ir po to labai natūraliai, turbūt dėl mūsų gyvensenos pradėjo plėtotis santykiai. Tuomet abu atradom tikėjimą ir pradėjom eiti savo gyvenimo keliu kartu“, – pasakoja Belgijos lietuvė.

Gyvenimo kelias į Lietuvą nepasuko. Pabaigusi bakalauro studijas Anglijoje, Ieva svarstė magistro laipsnį įgyti ir Lietuvoje, bet to padaryti nepavyko – nerado patinkančios studijų krypties. Po paieškų nusprendė persikelti į Nyderlandus, ten studijavo sveikatos ir socialinę psichologiją.

Pašnekovė sako, kad dėl to per daug neliūdėjo – esą buvo toks metas, kai norėjosi keliauti, įgyti daugiau patirties. Baigusi studijas Nyderlanduose, atvyko į kaimyninę Belgiją.

„Šiuo metu netoliese gyvenu. Šis pastatas – buvęs dvaras, paskui buvo ligoninė, o dabar – šventykla. Lietuviškai tai būtų Krišnos sąmonės šventykla. Čia akcentuojamas indų tikėjimas, ši vieta sutraukia daug turistų, kurie šviečiami apie šią filosofiją, gyvenseną. Kadangi mes su vyru patys tuo domimės, patys semiamės žinių iš čia esančios šventyklos“, – sako Ieva.

Šventyklos bendruomenė – daugiausia užsieniečiai, nors, kaip ir anksčiau minėjo, lietuvių tarp jų nėra. Teigia, sunku be tautiečių, su artimaisiais Lietuvoje per pokalbių programėles kalba labai dažnai. Bet jau priprato, susidraugavo su čia esančiais žmonėmis ir jaučiasi lyg namuose.

Dvejos vestuvės

Ieva su šventyklos bendruomene susibendravo tiek, kad atėjus laikui vestuvėms nenorėjo be dėmesio palikti tiek artimųjų Lietuvoje, tiek bičiulių Belgijoje. Dėl to iškėlė dvejas vestuves. „Bet su tuo pačiu vyru“, – juokiasi.

Lietuvoje pašnekovė sako buvusi aktyvi krikščionė – kiekvieną sekmadienį vaikščiojo į bažnyčią. Katalikybės neišsižadėjo ir, kaip sako, radusi kitą tikėjimo kelią, per didžiąsias metų šventes visada stengiasi apsilankyti Dievo namuose.

„Vienos vestuvės buvo bažnyčioje su balta suknele, nes esu gimusi kaip krikščionė ir Jėzus man yra labai artimas. Tuokėmės mano gimtojoje bažnyčioje Lietuvoje, nes tai širdžiai artima ir miela. Labai geras kunigas mums teko.

Bet kadangi dabar šiuo metu gyvename šioje aplinkoje, šalia šventyklos, ir turiu daug draugų, kurie yra šio tikėjimo, mes norėjome šias vestuves paminėti ir vediškai. Akcentas buvo raudona spalva, vyko kiek kitokia ceremonija nei krikščioniška, bet tai buvo svarbi ceremonija“, – sako Ieva.

Nors dabar į krikščioniškas vestuves dažnas pasikviečia bent pusšimtį svečių, jas, palyginti su vedinėmis, galima vadinti gana kukliomis. Tradicinėse indų vestuvėse dalyvauja bent keli šimtai svečių – ne tik artimieji, draugai, bet ir kaimynai, draugų draugai.

„Vedinės vestuvės būna didelės ir pompastiškos. Kad kuo daugiau būtų palaiminimų, energijos, šokių ir muzikos – kad jaustųsi visa bendrybė“, – paaiškina pašnekovė.

Esu gimusi kaip krikščionė ir Jėzus man yra labai artimas.

I. Zdanovica

Bet Ieva sako, kad krikščioniškos vestuvės Lietuvoje pareikalavo nemažai energijos, tad grįžusi į Belgiją surengė kiek kuklesnes iškilmes, nei įprasta Indijoje. Nepaisant to, į šventę vis tiek susirinko pusšimtis svečių.

„Mums tai padaryti buvo svarbu dėl artimųjų, taip pat – dėl simbolikos. <...> Buvo įvairių mantrų, giesmių, tam tikrų ritualų, ugnies ceremonija, nes ugnis yra apsaugos simbolis“, – pasakoja pašnekovė.

Nerimavę tėvai klausimų nebekelia

Krišnos sąmonė – iš Rytų atėjęs religinis judėjimas, labiausiai paplitęs vakariečių kultūroje. Kaip pasakoja Ieva, šis judėjimas neprieštarauja kitiems, tad jį išpažįstantis žmogus neturi atsisakyti gimtosios religijos.

„Dauguma žmonių mano, kad yra vienas Dievas, bet mes einame skirtingu keliu pas Dievą. Dėl to krikščionybėje kartojame Jėzaus vardą, skaitome Bibliją, kartojame rožinį. Šiame tikėjime mes kartojame Krišnos vardus, medituojame. Einame Dievo link, tik turime kitus vardus ir kitą gyvenseną“, – sako Belgijoje gyvenanti lietuvė.

Krišnaitai daug dėmesio skiria laikui gamtoje, dauguma jų nevalgo mėsos, žuvies. Dažnam matytos didžiųjų miestų gatvėse vykstančios spalvingos eitynės su muzika ir šokiais – asmeninis reikalas: vieniems tas reikalinga, kitiems – ne, sako Ieva.

„Kiek žmonių, tiek ir nuomonių“, – atsargiai tarstelėjus, kad kai kurie žmonės šį judėjimą laiko sekta, teigia pašnekovė.

Ieva pabrėžia, kad religija yra kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Todėl savo gyvensenos ji stengiasi neviešinti, nebrukti per prievartą. „Nebent kas nors pamato nuotraukas, tada man reikia paaiškinti“, – juokiasi pašnekovė.

Jaučiu, kad šis tikėjimas mane veda arčiau Dievo.

I. Zdanovica

„Aš anksčiau labai praktikavau krikščionybę, man iš pradžių buvo labai sunku pereiti, nes atrodė, kad išduodu Jėzų – kaip aš galiu Dievą išduoti? Bet tada pradėjau klausytis širdies ir kartu su vyru skaitėme šventraščius, pradėjau vieną rytą pradėti rožiniu, kitą – medituoti. Ir tiesiog ėjau širdies, o ne proto vedama. Kiekvienas tikėjimas yra mūsų asmeninis kelias ir kur mūsų širdies eina Dievo link.

Man priimtina krikščionybė ir bažnyčia, dėl to buvo svarbu ir vestuvės bažnyčioje, tik, aišku, kunigai galbūt kitaip mano, griežčiau žiūri. Nemanau, kad reikėtų kiekvienam kištis į kito daržą, ieškoti akmenų. Jei tai netrukdo kitam, jei ten nėra smurto, jei nėra brukama informacija, nėra prievartos. Man ši gyvensena buvo priimtinesnė dėl vegetarizmo, jogos ir t. t. Jaučiu, kad šis tikėjimas mane veda arčiau Dievo“, – sako Ieva ir priduria, kad ir labai laukiamą atžalą taip pat planuoja krikštyti bažnyčioje.

Nemanau, kad reikėtų kiekvienam kištis į kito daržą, ieškoti akmenų. Jei tai netrukdo kitam, jei ten nėra smurto, jei nėra brukama informacija, nėra prievartos.

I. Zdanovica

Ieva sako, kad iš pradžių tėvams, su kuriais bendrauja artimiausiai, buvo sunku suprasti, bet esą padėjo tai, kad pokyčiai vyko pamažu. Dabar tėvai klausimų nebekelia: „Mato, kad viskas gerai, kad esu ne viena, su vyru, taigi saugi.“

Svarsto grįžti į Lietuvą

Belgijoje jau daugiau nei trejus metus gyvenanti pašnekovė teigia, kad nors čia turi draugų, artimą bendruomenę, vyrą, netrukus turės atžalą, Lietuvos pasiilgsta. Anot jos, anksčiau buvęs kelionių ir naujų įspūdžių troškimas po truputį slopsta.

„Man jau 29-eri, nebesijaučiu, kad noriu visur keliauti ir viską išmėginti. Dėl to dabar yra mintis – gal Lietuvoje?“ – svarsto pašnekovė.

Kad ir kur būčiau gyvenusi, vis tiek save vadinu lietuve, yra didelė trauka. Noriu lietuviškų produktų, daržovių – iš lietuviškos žemės ar mamos sodo.

I. Zdanovica

„Kartais, kai svarstau, kur apsistoti ilgam, nes norim sėsliau gyventi, yra nostalgija Lietuvai, kultūrai, žmonėms, žemei. Atrodo, čia irgi laukai, lygumos, miškai, bet kai važiuoji gatvėmis, matai, kad čia ne Lietuva. Kad ir kur būčiau gyvenusi, vis tiek save vadinu lietuve, yra didelė trauka. Noriu lietuviškų produktų, daržovių – iš lietuviškos žemės ar mamos sodo“, – teigia Ieva.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt