Amerikos lietuvės Andreos Janutos vardas neseniai nuskambėjo tiek užsienio, tiek Lietuvos žiniasklaidoje. Kartu su komanda ji tapo prestižinės Pulitzerio premijos laureate. Naujienų agentūroje „Reuters“ dirbanti Andrea portalui LRT.lt sutiko papasakoti apie ryšį su Lietuva, kelią į žurnalistiką ir apdovanojimą pelniusį projektą, prie kurio dirbo dvejus metus. „Nors domiuosi įvairiomis temomis, mane visada traukė atskleisti neteisybę“, – sako žurnalistė.
A. Janutos šeimą į Ameriką nubloškė Antrasis pasaulinis karas. Pašnekovės tėtis gimė 1941-aisiais rašytojos, poetės Petronėlės Orintaitės ir Kazio Janutos šeimoje Vilniuje. Tais pačiais metais jie išvengė masinių trėmimų, nes tuo metu, kai į duris pasibeldė sovietai, buvo išvykę.
Netrukus nacistinės Vokietijos kariuomenė išstūmė sovietus iš Lietuvos, o šeima dar keletą metų gyveno Vilniuje. Vis dėlto 1944-aisiais teko trauktis.
„Kai Raudonoji armija sugrįžo, jie paliko Lietuvą ir keliavo į Vokietiją – pėsčiomis, sunkvežimio priekabose, arklių traukiamuose vežimuose ar paskutinių likusių traukinių į Vakarus krovininiuose vagonuose. Kelerius metus praleido pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, o 1949-aisiais atvyko į Čikagą“, – dėsto pašnekovė.
Daugiau nei dešimt Lietuvoje likusių A. Janutos senelio artimųjų galiausiai buvo išvežti į gulagą Sibire.
Užaugo lietuviškoje aplinkoje
Toli nuo tėvynės atsidūrusi šeima savo šaknų nepamiršo. A. Januta patikina: jų namuose nuolatos skambėjo lietuvių kalba, buvo ruošiami lietuviški patiekalai. Abiejų šalių pilietybės turinti pašnekovė save laiko Amerikos lietuve ir pabrėžia – lietuviškas paveldas visada buvo reikšminga jos tapatybės dalis, nepaisant to, kad visą gyvenimą praleido už Atlanto.
„Šiuo metu savo šaldiklyje turiu ruginės duonos iš Lietuvos! Vaikystėje kiekvienais metais su šeima dalyvaudavome lietuvių dienose Los Andžele, kur skambėjo lietuviška muzika ir buvo šokami tautiniai šokiai.
Kai tapau vyresnė, apie Lietuvos istoriją ir savo šeimos praeitį sužinojau dar daugiau. Mano tėtis rašo apie Lietuvos istoriją, tad aš praleisdavau vasaras keliaudama su juo po Lietuvą, skirtingus muziejus ir istorines vietas. Kalbėdamasi su juo daug sužinojau“, – pasakoja Amerikos lietuvė.
Pašnekovė skaičiuoja, kad nuo vaikystės Lietuvoje yra viešėjusi apie tuziną kartų. Tuomet kiekvieną vasarą atvykdavo čia kelioms savaitėms ir keliaudavo po visą šalį, bet visada rasdavo laiko pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį, Palangą ir Kudirkos Naumiestį.
„Per pirmą apsilankymą buvau dar pradinėje mokykloje ir, kai turėjome keliauti atgal į JAV, oro uoste verkiau, nes nenorėjau išvykti. Vilnius per pastaruosius 20 metų labai pasikeitė, o aš turėjau galimybę stebėti, kaip jis vystosi. Bet, kai vaikštau jo gatvėmis, jos vis dar tokios pat maloniai pažįstamos ir pilnos prisiminimų“, – mintimis dalijasi A. Januta.
Per pirmą apsilankymą buvau dar pradinėje mokykloje ir, kai turėjome keliauti atgal į JAV, oro uoste verkiau, nes nenorėjau išvykti.
Kelias į žurnalistiką
Žurnaliste dirbanti ir prestižinį Pulitzerio apdovanojimą pelniusi Amerikos lietuvė šią profesiją pasirinko ne iš karto. Pirmiausia baigė matematikos ir ekonomikos studijas Yale'io universitete, o žurnalistiniu darbu susidomėjo paskutiniais studijų metais.
„Į žurnalistiką atėjau vėlai, nes apie šią profesiją menkai ką žinojau, tad ji nešmėstelėjo mintyse kaip rimtas karjeros pasirinkimas. Iki paskutinių studijų metų, kai užsirašiau į kūrybinio rašymo kursą, nebuvo tekę daug užsiimti tuo, ką daro reporteriai. Taip sutapo, kad į kursą kaip tik buvo įtrauktas skyrius apie reporterio darbą.
Susižavėjau juo, bet jau buvau apsisprendusi dėl karjeros finansų srityje ir turėjau laukiančią darbo vietą. Tada nusprendžiau, kad geriausia būtų įgyti žinių ir patirties finansų srityje, o tuomet panaudoti jas perėjus į žurnalistiką“, – prisimena pašnekovė.
Nutarusi keisti karjeros kryptį, A. Januta baigė žurnalistikos studijas Kolumbijos universitete. Pirmas jos darbas buvo trijų mėnesių praktika dienraštyje „Miami Herald“, kur rašė verslo temomis.
„Gyvenimas Majamyje dirbant reportere buvo fantastiškas būdas pažinti naują miestą, nes susipažinau su žmonėmis ir vietomis, kurių tikriausiai nebūčiau atradusi, jei būčiau persikėlusi į Majamį dėl kitokio darbo.
Kai praktika baigėsi, dirbau laisvai samdoma žurnaliste, o 2018 metais prisidėjau prie „Reuters“ komandos. Pradėjau dirbti kaip tyrėja, kol galiausiai tapau reportere“, – pasakoja Amerikos lietuvė.
Vienas geriausių dalykų, būnant žurnalistu, pasak A. Janutos, galimybė tyrinėti naujas temas. Pašnekovė vardija, kad yra rengusi straipsnių apie JAV kariuomenę, policiją, teismus, interneto laisvę, verslą ir klimato kaitą. „Nors domiuosi įvairiomis temomis, mane visada traukia atskleisti neteisybę“, – tikina žurnalistė.
Prie apdovanojimą pelniusio projekto dirbo dvejus metus
Šių metų birželį A. Januta su dar keturiais kolegomis iš naujienų agentūros „Reuters“ buvo apdovanoti prestižine nuo 1917 metų teikiama Pulitzerio premija už išsamų tyrimą, kuriame analizavo JAV teismų bylas ir atskleidė, kaip teisinė riboto imuniteto (angl. qualified immunity) doktrina saugo perteklinę jėgą naudojančius pareigūnus nuo civilinių ieškinių.
„Pagal šį teisinį principą policija negali būti teisiama už savo veiksmus darbe, nebent federaliniame įstatyme „aiškiai nustatyta“, kad jų veiksmai pažeidžia asmens pilietines teises.
Nors ribotas imunitetas buvo sukurtas siekiant apsaugoti Vyriausybės darbuotojus nuo nepagrįstų ieškinių, jis tapo galingu skydu, kuris gali apsaugoti pareigūnus, net jei jie pažeidžia įstatymus naudodami perteklinę jėgą“, – aiškina žurnalistė.
Ji pasakoja, kad rengdami medžiagą visi komandos nariai bendravo su policijos smurto aukomis ir šeimomis tų, kuriuos pareigūnai nužudė. Taip pat teko skaityti šimtus ieškinių, kuriuose policija buvo kaltinama panaudojusi perteklinę jėgą, ir sudaryti duomenų bazes su faktais iš kiekvieno teismo, kad išsiaiškintų, kaip ši doktrina taikoma teismų sistemoje.
„Išanalizavę duomenis, priėjome prie kelių esminių išvadų: laikui bėgant žmonėms vis sunkiau įveikti šią teisinę kliūtį, nes JAV Aukščiausiojo Teismo veiksmai ją sustiprino. Šiandien tokio pobūdžio teismo procesuose prieš policiją žmonės laimi rečiau nei prieš 15 metų.
Nustatėme daugybę atvejų, kai teisėjai nusprendė, kad policija greičiausiai pažeidė asmens teises, tačiau vis tiek išvengė teismo proceso ir aukos negavo jokios kompensacijos. Taip pat atskleidėme, kad ši doktrina įvairiose šalies vietose taikoma netolygiai, o naujausioje istorijoje apžvelgėme, kaip ribotas imunitetas Amerikoje sustiprina rasinę nelygybę“, – pasakoja A. Januta.
Žurnalistė skaičiuoja, kad pati prie šio straipsnių ciklo dirbo maždaug dvejus metus, bet dar iki jai prisidedant kolegos jau kurį laiką kaupė informaciją. Anot pašnekovės, pagrindinė priežastis, kodėl projektas taip ilgai užtruko, susijęs su duomenų rinkimu, mat anksčiau niekas nebuvo daręs ko nors panašaus ir teko pradėti nuo nulio.
„Greito būdo nebuvo – turėjome surasti ir perskaityti tūkstančius teismo dokumentų. Kiekvieną nutarimą analizavome pagal specialius klausimus, kad vėliau galėtume atvejus palyginti. Kitu iššūkiu tapo pandemija. Buvome beveik pasirengę publikuoti savo pirmąją istoriją ir staiga nebegalėjome susitikti, visų gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
Tuo pat metu Niujorke pati pasigavau koronavirusą. Nors visiškai atsigavau, keletą dienų karščiavau ir buvo sunku kvėpuoti, o visa situacija pridėjo papildomo streso. Per metus paskelbėme dar keletą istorijų, bet pandemijos ir griežto karantino akivaizdoje procesas buvo gerokai sudėtingesnis, negu būtų buvęs kitomis aplinkybėmis“, – prisimena pašnekovė.
Mano tikslas visada buvo pasakoti reikšmingas istorijas, kurios atskleistų problemas ir prisidėtų prie pokyčių.
Apdovanojimą vadina siuprizu, pirmiausia žinią pranešė tėčiui
Paklausta, kaip reagavo sužinojusi, kad jų darbas įvertintas Pulitzerio premija, A. Januta tikina – tokia naujiena buvo tikras siurprizas, todėl jautėsi abstulbusi.
„Pirmas žmogus, kuriam paskambinau pasidalyti šia naujiena, buvo tėtis. Mano telefonas iškart ėmė skambėti, sulaukiau elektroninių laiškų, skambučių ir žinučių iš daugybės žmonių, iš kurių jau ilgą laiką nebuvau nieko girdėjusi. Staiga užgriuvusį dėmesį buvo sunku pakelti, bet taip pat tai buvo šansas sulaukti žinių iš daugybės žmonių, ypač kai dėl pandemijos esame labiau izoliuoti nei įprastai.
Jaučiuosi pagerbta dėl šio apdovanojimo, bet labiausiai esu dėkinga kolegoms ir redaktoriams, taip pat žmonėms, kuriuos kalbinome. Gali būti sunku prisiminti tokius skausmingus bei traumuojančius įvykius ir esu dėkinga, kad jie patikėjo mums savo istorijas“, – sako pašnekovė.
Laimėjusi prestižinį apdovanojimą, ji žada ir toliau mokytis būti geresne reportere ir dirbti prie reikšmingų visuomenei temų.
„Po kiekvieno straipsnio, kurį publikuoju, užsirašau, ko išmokau, tam, kad tapčiau stipresne reportere. Mano tikslas visada buvo pasakoti reikšmingas istorijas, kurios atskleistų problemas ir prisidėtų prie pokyčių. Tikiuosi, kad turėsiu galimybę ir toliau rašyti prasmingus straipsnius“, – mintimis dalijasi A. Januta.
