Istorijos

2021.10.07 10:52

Į Švediją persikėlę Timūras ir Giedrė tapo vieninteliais šalies karaimais: išvykęs supranti, kokia vertybė gyventi ten, kur priklausai

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2021.10.07 10:52

Timūro ir Giedrės namuose Stokholme apgalvotas kiekvienas kampelis ir kiekviena interjero detalė. Stokholmas – tamsus miestas, žiemomis apima jausmas, kad niekada neprašvis, o čia, didžiuliame baltame name, pilna šviesos. Emigrantų pora namą projektavo ir kūrė patys. Aplinkiniai, pamatę grožį, daro išvadą: jiems tai tikrai sekasi. Vis dėlto šitame name yra kur kas įdomesnių istorijų nei vien paprasčiausia sėkmė užsienyje. 

Tradicinės karaimų vestuvės Lietuvoje vyksta jau tik labai retai – paprastai vos kartą per 10 metų. Oficialiais duomenimis, Lietuvoje karaimų gyvena apie 300. O štai Švedijoje jų – vos penki: Timūras, Giedrė ir trys jų vaikai – Simonas, Aironas ir Maja.

Vienas kitą pažįstantys nuo mokyklos laikų Giedrė ir Timūras tapo ir karaimų kultūros puoselėtojais. Jie supranta, kaip retai nutinka, kad karaimas rastų karaimę, nors ir negrynakrauję, todėl pasiryžo neužmiršti šaknų.

„Tiek aš, tiek Giedrė gana aktyviai dalyvavom kultūriniam karaimų pasaulietiniam gyvenime, kartu su vyresniais bendraminčiais organizuodavom vaikų stovyklas Trakuose“, – LRT TELEVIZIJOS laidai „(Ne)emigrantai“ pasakojo Timūras.

Emigracija be iššūkių: Timūras ir Giedrė iš Švedijos atskleidė lengviausią būdą apsigyventi svetur

Timūro močiutė laisvai kalbėjo karaimiškai, o jis moka tik kelias frazes. „Aš tave myliu“ dabar prisiminiau. Giedrė turbūt nežinotų, ką atsakyti“, – sakė pašnekovas.

Karaimų religija – judaizmo atšaka, atmetanti Talmudo knygos įstatymus bei didesnį dėmesį skirianti Tanacho skaitymui.

„Mūsų religija smarkiai skiriasi nuo krikščionybės. Nuo mažų laikų šeimoje mes nešvęsdavome katalikiškų švenčių, pas mus nebūdavo specialių švenčių Kalėdų proga, su Velykomis sutapdavo kita šventė, Pesach vadinama. Tas turbūt irgi smarkiai skiriasi. Kadangi pats nebuvau auklėjamas kaip labai religingas žmogus, tai daugiau buvo šeimyninės tradicijos ir apeigos“, – pasakojo Timūras.

Abu sutuoktiniai nelaiko savęs religingais, tačiau vestuves kėlė pagal visas tradicijas, tarp karaimų tai tapo dideliu įvykiu.

„Mano akimis vis tiek buvo taip, kad aš tarsi įžengiau naujai į karaimų bendruomenę ir staiga įsiliejau į ją, susipažinau su daugybe įdomių žmonių, mačiau visas tradicijas, kurias puoselėja Timūro šeima. Norėjosi man asmeniškai atiduoti duoklę bendruomenei, norėjosi atgaivinti, nes tai tarsi būdas ir galimybė parodyti, kaip buvo kažkada, atkurti ir padaryti tą šventę visiems. Ateina pasveikinti ir švęsti visi ne į pačią šventę, bet dieną prieš būna piršlybos. Kai vyksta piršlybų tradicijos, tai ateina visi, kas nori pasveikinti, visi, kas nori pažiūrėti. Mums smagu, bet tai yra duoklė ir bendruomenei. Labai norėjosi įsiamžinti visa tai, kad išliktų, kad būtų istorija“, – savąjį požiūrį išsakė Giedrė.

Šioms vestuvėms Giedrė turėjo gauti specialų leidimą iš vyriausiojo karaimų dvasininko, mat nėra grynakraujė karaimė, tik jį gavus pora galėjo rengti tradicines vestuves.

Šiais laikais tampa įprasta nekelti pompastiškų vestuvių. Vis daugiau porų renkasi ne didelę šventę su šimtais svečių, bet kuklų paminėjimą su artimiausiais šeimos nariais restorane ar netgi namuose. Atiduoti duoklę bendruomenei ir išsaugoti tradicijas norėję Timūras su Giedre tokio varianto net nesvarstė.

Pora susituokė Lietuvoje, bet šiandien gyvena Švedijos sostinėje Stokholme. Viskas prasidėjo nuo Timūro komandiruočių. Dirbdamas švediško kapitalo banke projektų vadovu jis vis skraidydavo į Skandinavijos šalis.

„Lietuvoje labai daug tų komandiruočių bei keliavimo buvo. Galbūt tas ir atvedė, nes važinėjant po Kopenhagą, Stokholmą ir lankantis Helsinkyje labai sudomino šie miestai. Viena vertus – labai arti Lietuvos, antra vertus – atotrūkis tuo metu buvo labai matomas“, – laidoje kalbėjo Timūras.

Šitaip prieš aštuonerius metus į Stokholmą atsikraustė pirmasis Švedijos karaimas. Timūras sako bandęs ieškoti daugiau savo kilmės žmonių, bet nė vieno nerado.

„Manęs dažnai klausia, iš kur aš atvažiavęs, bet visais atvejais yra nuostaba, kai pasakau, kad esu iš Lietuvos, nes aš nesu lietuviško gymio. Aš šiek tiek kitoks. Žmonės galvoja, kad aš iš Vakarų Europos, nes angliškai laisvai šneku, tai žmonės dažniausiai spėja, kad esu koks prancūzas arba italas, kažkur iš ten atvažiavęs. Kai pasakau, kad esu iš Lietuvos, dažniausiai žmonės nustemba“, – pasakojo Timūras.

Atrodo, tiek daug sykių čia lankėsi, bet niekada neturėjo pakankamai laiko ne tik pasivaikščioti po miestus, bet ir plačiau pakeliauti. Persikraustęs į Švediją gyventi, šia šalimi tiesiog susižavėjo, ypač – šiaurietiška gamta: fiordais, snieguotomis jūros pakrantėmis ir ežerais, kurių šalies teritorijoje yra beveik 100 tūkstančių.

„Nežinau, ar tai buvo sutapimas, bet Aironas Lietuvoje ganėtinai daug sirgo, su viršutiniais kvėpavimo takais susijusių dalykų buvo. Čia tarsi viskas sušvelnėjo, praėjo, gal išaugo, bet mes pastebėjom, kad čia vaikai mažiau serga. Tas buvo didelis privalumas, nes mes čia gyvenam absoliučiai normalų gyvenimą, vaikai eina į mokyklas arba darželius, jie yra sveiki, o mes dirbam. Lietuvoje buvo laikotarpis, kai buvo kiek kitaip. Buvo labai sudėtinga namuose prižiūrėti sergantį vaiką, o vaikas sirgdavo kas antrą savaitę. Man atrodo, kad tai ir su gamta susiję“, – pasakojo Giedrė.

Gamta Švedijoje išties pribloškia. Tai yra viena žaliausių valstybių pasaulyje – daugiau negu pusę šalies teritorijos sudaro miškai, gamtos stebuklai čia saugomi ir kreipiama daug dėmesio į ekologiją. Švedai taip gerai sureguliavę atliekų perdirbimo procesus, kad net perdirba kitų šalių, pavyzdžiui, Norvegijos šiukšles. Tačiau nepaisant daugybės privalumų, dažnas emigrantas pasakys, pirmieji metai svečioje šalyje būna sunkiausi. Timūro ir Giedrės patirtis Švedijoje sėkminga nuo pradžių. Kai pora persikraustė, Giedrė buvo motinystės atostogose, o Timūras jau turėjo gerai apmokamą darbą. Taigi įprastų emigracijos sunkumų pavyko išvengti.

Tiesa, kai baigėsi emigrantų medaus mėnuo, teko įveikti ir iššūkių. Sunkiausia buvo susirasti draugų, o ir gandai apie šiaurietišką švedų uždarumą plačiai pasklidę.

„Švedai yra labai šilti ir emocingi žmonės, bet tik tokioje aplinkoje, kur labai artimi žmonės, – savais pastebėjimais dalijosi Timūras. – Naujų ar ypač svetimų žmonių jie neprisileidžia, nors visada yra labai mandagūs ir draugiški, išlaikyti ir tolerantiški, todėl ir atrodo svetingi. Bet dėl betarpiškos draugystės man yra susidaręs įspūdis, kad švedai savo pagrindines draugystes susiformuoja anksti: paauglystėje, studijuodami. Tie draugai ir lieka visam gyvenimui. Jie labai šeimyniški, bendrauja šeimomis. Kiek esam patekę į švedų šeimas ir pamatę iš vidaus, kaip jie giminėse bendrauja, tai labai smagu“.

Švedas kolega vieną akimirką gali su tavimi mielai šnekučiuotis, o kitą nesusigėsdamas leisti suprasti, kad santykiai su tavimi jam yra tik darbas ir jokių asmeniškumų nebus, sako Timūras: „Būna, važiuoji į komandiruotę kad ir iš Stokholmo į Kopenhagą su kolegomis. Labai natūralu švedams iš lėktuvo išlipus eiti oro uostu tarsi tavęs nebepažinotų. Jau yra jo asmeninis laikas, tai nebe darbas, jis nori sau tą laiką skirti, nebūtinai bendrauti su kolega“.

Vienatvės Timūras su Giedre sako nejautę, nes nuolatos skraidydavo į Lietuvą. Skrydis Stokholmas – Vilnius labai trumpas, vos pusantros valandos, ir daug nekainuoja. Per pandemiją tiesioginių skrydžių į sostinę beveik neliko, tad pora pasijuto beveik izoliuota nuo artimųjų.

„Lietuva yra maža šalis, ganėtinai monogamiška gyventojų ir kultūros prasme. Išvažiavus į didmiestį ar pasiblaškius šiek tiek po pasaulį visiškai keičiasi perspektyva. Tai ateina su labai didele kaina. Grįžus į Lietuvą ir pabendraujant su draugais, kurie niekur nėra išvažiavę, netgi sudėtinga apibūdinti, nes žmonės, turėdami aplinkui ta pačia kalba kalbančią visuomenę, tą patį mentalitetą, galų gale savo giminaičius, dažnai to nevertina, nes tai natūralu. Bet kai išvažiuoji ir kažkiek laiko praleidi užsienyje, tarsi staiga supranti, kokia vertybė yra gyventi toje šalyje, kur esi gimęs ir kur tu priklausai. Tas mums čia labai smarkiai išryškėjo ir vertybiškai, jeigu grįžtume gyventi į Lietuvą, jau jaustumėmės visiškai kitaip“, – sako Timūras.

Dabar sutuoktiniai dirba bankuose. Timūro sritis – projektų valdymas, Giedrės – produktų vystymas. Švedijoje vos padidėjus algai, padidėja ir mokesčiai, be to, Švedijoje gyventi labai brangu, nors ir pigiau nei kaimyninėje Norvegijoje.

„Galbūt reikėtų apie tai kalbėti kontekste, kad švedai yra susikūrę labai tvarų socialinį modelį. Švedijoje vidurinysis sluoksnis yra labai platus. (...) Nepriklausomai nuo to, kad dirbi švarų darbą prie kompiuterio ir gali gauti didelį atlyginimą, tai vis tiek nesukurs labai didelio atotrūkio. Kuo didesnį atlyginimą gauni, tuo didesnius mokesčius susimoki. Reikėtų daugiau kalbėti apie tai, kad žmonės dirbdami įvairias specialybes, įvairius darbus gyvena gana gerai: taksi vairuotojai čia gyvena gana gerai, autobusų vairuotojai – gana gerai, mokytojai čia gyvena puikiai, taip pat dirbantys labiau sofistikuotą darbą, kad ir tie patys bankai ar startuoliai, nekilnojamojo turto rinkoje besisukantys žmonės, jie taip pat labai neblogai gyvena“, – pasakojo Timūras.

„Mes labai gerai gyvenome ir Lietuvoje, tikrai nebėgome dėl gardesnio duonos kąsnio“, – apie sprendimą išvykti kalba dabar vienintelis Švedijos karaimas. O išgirdę klausimą, ar grįš gyventi į Lietuvą, Giedrė ir Timūras sako, kad net apsigyvenę Švedijoje ilgai nesijautė kur nors emigravę.

„Aš nesu priėmęs tokio sprendimo, kad Švedijoje gyvensiu visą gyvenimą, tikrai ne. Tai daugiau susiję su šia diena, šiandien mes esam čia. Greičiausiai ateis kažkada tas momentas, kai nuspręsim, kad jau čia pabuvom, pasisėmėm visko, ko norėjom, patyrėm skandinavišką nuotykį, mums jau gana, tada važiuosime toliau. Ar tai bus į Lietuvą, ar kažkur kitur – kas ten žino“, – sakė Timūras.

Visas reportažas – LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt