JAV gyvenančio Vaido Šukio lietuviškas restoranas Alamedos mieste gyvuoja jau 7-erius metus. Pašnekovas džiaugiasi, kad užsukę lankytojai ne tik vaišinasi lietuvišku maistu, bet nori ir daugiau sužinoti apie jo tėvynę. „Jei ne šimtai, tai dešimtys žmonių tikrai aplankė Lietuvą vien dėl to, kad mes gražiai papasakojome apie ją. Labai džiugu ir gera, kad kažkuo galime padėti savo gimtajam kraštui!“ – portalui LRT.lt sako V. Šukys.
Šis pasakojimas yra LRT.lt straipsnių ciklo „Lietuviškas skonis“, kuris supažindina su lietuviškais restoranais įvairiuose pasaulio kampeliuose, dalis.
„Trispalvė plazda virš viso San Fransisko“
Vaidas Šukys JAV gyvena jau du dešimtmečius. Kaip pasakoja, atvykęs padirbėti vasarai pagal studentų mainų programą ir pasižvalgyti po šią šalį, pasilikti neplanavo. Tokį sprendimą lėmė susiklosčiusios aplinkybės – išvykęs kaip vasaros studentų programos dalyvis, Lietuvoje Vaidas nespėjo išlaikyti vieno egzamino.
Kadangi sugrįžus jį perlaikyti buvo jau per vėlu, o iki kitos galimybės reikėjo laukti beveik metus, lietuvis nusprendė tą laiką išnaudoti mokslams San Fransiske.
„Įsitraukus į gyvenimą ir užbaigus pirmą kursą universitete buvo gaila palikti sėkmingą įdirbį. Taip ir tęsiau mokslus, o po to pasipylė darbai ir galiausiai likau gyventi San Fransiske. Iš visų JAV miestų šis labiausiai turėjo tikrą ir labai pozityvią imigrantų dvasią“, – pasakoja pašnekovas.
Šiuo metu jis sukasi nekilnojamojo turto versle, vysto kelis startuolius, susijusius su naujausiomis technologijomis, konsultuoja jūrų pramonės įmones, lietuvių kalba rašo knygą apie verslumą, tačiau greta visų šių veiklų nepamiršta ir 7-erius metus veikiančio nuosavo restorano „Mama Papa Lithuania“.
„Restoranas – ne pragyvenimo šaltinis, bent jau čia, Kalifornijoje, labai sunku užtektinai uždirbti vien tik iš jo, todėl jis daugiau kaip pomėgis ar kultūrinis interesas“, – sako lietuvis.
Jis pasakoja, kad mintys apie lietuviško restorano įkūrimą sukosi dar nuo studentavimo laikų, kai pats dirbo lenkų šeimos restorane.
„Labai daug klientų klausinėdavo apie Lietuvą, nes aš tik vienas lietuvis tedirbau tuo metu. Vis galvodavau, o kodėl kada nors ateityje neatidarius lietuviško restorano, kad galėtum ne tik klientams su pasididžiavimu pasakoti apie Lietuvą, bet ir lietuvišku maistu vaišinti“, – tuomet kildavusius pamąstymus prisimena V. Šukys.
Tiesa, daugybę metų brandinta idėja gal ir nebūtų įgavusi realaus pavidalo, jei ne dar vienas pašnekovui reikšmingas faktas – jo mama yra patyrusi virtuvės šefė. Taip, vedamas stipraus troškimo, lietuvis ryžosi žengti į gastronomijos rinką.
„Iššūkių yra visur ir, manau, čia ne baimės klausimas, o labiau noro. Jeigu nori, tada viskas įmanoma. Tuo metu jaučiau labai didelį norą išskleisti tą trispalvę virš bulvinių blynų lėkštės visuomenėje, kurioje praleidau pusę savo gyvenimo.
Dabar visuomenė jau pamaitinta, trispalvė plazda virš viso San Fransisko ir tas noras transformavosi į kitas idėjas, darbus, verslus ir jų realizaciją“, – sako pašnekovas.
Interjeras primena lietuvišką kaimą ir Klaipėdą
V. Šukio restoranas veikia Alamedos mieste, įsikūrusiame tarp San Fransisko ir Auklando, Kalifornijos valstijoje. Pats gyvendamas netoliese lietuvis sako nesunkiai išrinkęs ir vietą restoranui. „Tai labai gražus senas Viktorijos stiliaus gyvenamųjų namų miestas su vieninteliu didžiausiu įlankos paplūdimiu bei senoviniu miesto centru.
Aplink mūsų restoraną yra dar virš kelių šimtų kitų restoranų su įvairiausių pasaulio kultūrų virtuvėmis – nuo vietnamiečių, japonų, mongolų iki italų, vokiečių ir netgi sveiko maisto kalifornietiškų restoranų“, – dėsto lietuvis.
Pasakodamas, kaip išrinko restoranui pavadinimą „Mama Papa Lithuania“, Vaidas pažymi, jog pirmiausia pati Alameda yra šeimų pamėgtas miestas. O ir pats restoranas ne vien tik jo, bet ir šeimos projektas.
„Mama, papa skamba labai šiltai ir tarsi „naminiškai“, asocijuojasi su naminiu maistu, o Lietuva būtinai turėjo būti paminėta, kad žmonės iškart žinotų, kokios šalies tai yra virtuvė ir skleistų Lietuvos vardą tarp visų kitų kultūrų“, – sumanymą paaiškina pašnekovas.
Restorano interjeras toks, kad sukurtų lietuviško kaimo atmosferą – raudonos molinės plytos, medžio fragmentai ant sienų, seno vežimo medinis ratas, iš senų ąžuolinių lentų ir rąstigalių pagaminti stalai bei kėdės.
„Lauko sode daugiau vyrauja paplūdimio atmosfera su įvairia jūros atributika. Tarsi primintų Klaipėdos kraštą, kuris yra be galo mylimas“, – pažymi restorano įkūrėjas.
Tiesa, Klaipėdos nepamirštantis pašnekovas kilęs ne iš šio miesto, o iš mažo Ramygalos miestelio, tačiau visas vaikystės vasaras praleidęs Nidoje ir Klaipėdoje pas senelius, apie juos pagalvoja ir būdamas toli nuo tėvynės.
„Viena yra gyvenimo kasdienybės gimtinė, o kita – atostogų gimtinė. Atostogų gimtinė daug mielesnė ir daugiau emocijų kyla prisiminus vaikystės atostogas“, – patikina jis.
Restorano virtuvei vadovauja mama
Lietuvio restorane dirba žmonės iš įvairių pasaulio kampelių, tokių kaip Salvadoras ar Meksika. V. Šukio mama, diriguojanti virtuvei, pusę metų leidžia restorane, pusę – Lietuvoje, tačiau jai išvažiavus kiti virėjai sėkmingai ruošia lietuviškus patiekalus.
„Jai labiau norėjosi gyventi Lietuvoje nei JAV. Be to, toks amžius, daug yra išdirbusi per visą gyvenimą ir norisi laiką praleisti šalia Lietuvos miškų, ežerų ir besikapstant savame darželyje“, – sako verslininkas.
Pasak jo, restorano meniu iš pradžių siūlė keletą pagrindinių lietuviškų patiekalų, tačiau dabar sąrašas gerokai platesnis: nuo šaltibarščių, cepelinų, balandėlių iki tarkuotų bulvinių blynų su mėsa.
Be to, svečiai kviečiami paragauti ir gintaro arbatos. Pašnekovas sako, kad šią arbatą pats atrado prieš dešimtmetį, kai viešėjo Hamburge ir užsuko į ten esantį lietuvišką restoraną. Vėliau pastebėjo, jog šio gėrimo galima rasti ir Lietuvoje.
Dabar į JAV esantį restoraną gintaro arbata atkeliauja iš Klaipėdos. „Iškart įtraukėme ją į valgiaraštį, nes ji prisotinta mineralų ir saulės energijos bei yra baltų kultūros paveldo dalis.
Tai yra tikras pasididžiavimas mūsų kraštu, mūsų lietuvišku auksu. Beje, amerikiečiai be galo mėgsta ją. Aišku, ne visi, o daugiau tie, kuriuos domina sveika gyvensena, kultūrinė įvairovė ir bendras išsilavinimas“, – pažymi lietuvis.
Lietuviai restoranu didžiuojasi
Kaip pasakoja V. Šukys, restorane buvo surengta daugybė įvairių renginių ir nedidelių lietuviškų koncertų, tačiau atstumai nemaži, o aplinkiniuose miestuose išsibarstę lietuviai ne visada gali ir nori dar kelias valandas praleisti kelyje tam, kad pasiektų Alamedoje įsikūrusį restoraną.
Anot pašnekovo, neretai tenka išgirsti klausimų ir komentarų, kodėl nepasirinko San Fransisko, San Chosė Silicio slėnio ar už Aukso Vartų esančios šiaurinės Merino teritorijos.
„O kai Los Andželo lietuviai čia vieši, tai labai didžiuojasi šiuo restoranu ir nuolat prašo, kad perkeltume jo kopiją į Los Andželą. Deja, šis restoranas yra vienintelis, tai kaip pomėgis, tarsi lietuviško maisto ambasada Vakarų pakrantėje ir daugiau neplanuoju restoranų plėtros. Galbūt atsiras kitų tautiečių, kurie perims estafetę“, – pažymi verslininkas.
Pašnekovo teigimu, restoranui netrūksta nuolatinių svečių, o pagrindinę lankytojų dalį visgi sudaro ne lietuviai, bet vietiniai įlankos gyventojai amerikiečiai. V. Šukys atkreipia dėmesį, jog daugybė lietuvišku maistu užsukusių pasimėgauti svečių pasakojo turintys lietuviškų šaknų.
„Tai mane labai stebina! Toks jausmas, kad pusė Kalifornijos turi sąsajų su Lietuva. Automatiškai tų, kurie teigia, kad yra susiję su Lietuva, paragauti tikro lietuviško maisto įtikinėti nereikia.
Tie, kurie paragauja pirmą kartą, visada grįžta. Be to, daug įvairių kultūrų žmonių, susijusių su Lietuva ar kaimyninėmis šalimis, pasiilgsta tokio kaip mūsų ar į mūsų panašaus maisto ir ateina pradžiuginti savo skonio receptorių. Ypač žydų, rusų, latvių, baltarusių kilmės žmonės ir panašiai“, – vardija lietuvis.
Verslininkas džiaugiasi, kad per 7-erius restorano gyvenimo metus įgyvendino savo tikslą skleisti gimtinės vardą ir daugybė amerikiečių iš restorano išeina praturtinę savo žinias. Kaip patikina V. Šukys, jis ne kartą Lietuva susidomėjusiems svečiams pasakojo apie tėvynės grožį, kultūrą, seną kalbą, istoriją – nuo LDK laikų iki istorijų apie gintarą.
„Kartais tampame vos ne turizmo agentūra, nupasakojame, kaip geriausia nukakti į Lietuvą, ką apžiūrėti. Jei ne šimtai, tai dešimtys žmonių tikrai aplankė Lietuvą vien dėl to, kad mes gražiai papasakojome apie ją. Labai džiugu ir gera, kad kažkuo galime padėti savo gimtajam kraštui!“ – sako V. Šukys.
