Istorijos

2020.03.13 05:30

Po skaudžios emigracijos pradžios Dalia Henke įsitikino – tokios patirtys tik sustiprina

Karolina Marcinkevičiūtė, LRT.lt2020.03.13 05:30

Veikli ir žavi klaipėdietė Dalia Henke namais jau daugiau nei du dešimtmečius laiko Hamburgą, tačiau niekada nepamiršta, kad stiprų gyvenimo pagrindą jai padėjo suformuoti būtent Lietuvoje praleisti vaikystės ir ankstyvos jaunystės metai. Ir nors plati šypsena neišduoda praeityje patirtų išbandymų, Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininkė atvira – buvo akimirkų, kai nepalūžti padėjo tik atsakomybė už dukrą ir neblėstantis optimizmas. 

Nuotykis už Lietuvos sienų

D. Henke šiandien nusišypso prisiminusi, kaip dabar skiriasi taisyklės, norint keliauti į Vokietiją. 2004-aisiais, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos (ES) nare, pasikeitė ir jos gyvenimas. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Baigdama vidurinę mokyklą ji susipažino su iš Vokietijos čia atvykusiu inžinieriumi Holgeriu. Tuo metu šokusi legendiniame Klaipėdos „Žuvėdros“ kolektyve ir jau pradėjusi svarstyti, ką studijuoti, mergina net nenumanė, kad taip anksti pamatys daugeliui lietuvių dar nepažintą pasaulį.

Tuo metu jai atsirado galimybė pamatyti pasaulį, ir pora pradėjo kartu keliauti, o Daliai baigus vidurinę mokyklą, abu nusprendė kurį laiką pagyventi Vokietijoje bei kurti šeimą.

„Į Vakarus, griuvus sienoms, išvykau kaip abitūrą baigusi mergina. Drįstu teigti, kad Lietuvoje tuo metu buvo daug neaiškumų. Nebuvo aišku, kokia bus ta mūsų nepriklausomybė. Tuo metu vidurinę mokyklą bebaigiančius jaunuolius ta nestabili situacija veikė. Nežinojome, ką toliau daryti.

Norėjau pasižvalgyti, kas laukia už Lietuvos sienų. Man pasisekė, tačiau tuo metu atsidurti emigracijoje buvo didžiulis iššūkis, nebuvo paprasta kirsti sienas. Šią galimybę man, žinoma, suteikė pažintis su pirmuoju vyru. Iki tol apie emigraciją negalvojau ir niekada net vokiečių kalbos nesimokiau. Galima sakyti, kad tai buvo mano likimas ir gyva galimybė“, – sakė pašnekovė.

Pora susilaukė dukrelės Melanie, o jų namus nuolat lankydavo svečiai iš Lietuvos. Taip jųdviejų namai Hamburge tapo tarsi neoficialia Lietuvos ambasada, kur dažnai buvo kalbama lietuviškai, o iš D. Henke tėvynės atvykstantys bičiuliai ir giminaičiai tapo kasdienybe.

„Vyras mane labai palaikė ir džiaugėsi, kad namuose lankosi daug svečių iš Lietuvos. Tačiau daug kas buvo komplikuota. Reikėjo vizų ir pereiti didžiulius vargus nuo paso gavimo iki pačios vizos. Labai komplikuota ir ilgos naktys, praleistos Vokietijos ambasadoje.

Tai, ką reikėdavo pereiti tuomet, ir šie laikai, kai galime tiesiog nusipirkti lėktuvo bilietą ir be jokių problemų keliauti, yra nesulyginama. Draugų gimtadieniai, šeimos šventės ar net nelaimės...

Negalėdavai tiesiog imti ir greitai atsidurti tėvynėje. Žmonės kankinosi, niekas net neįsivaizdavo, kad ateis laikas, kai taip laisvai skraidysime. Kaip toli esame nuėję, ir gaila, kad neįsivardijome, koks reikšmingas dalykas pasiektas“, – atsiduso moteris.

Šeimą ištiko nelaimė

Bendruomenės pirmininkė šiandien juokiasi, kad pirmas jos vokietis vyras net tapo didesniu lietuviu, nei ji – vokiete. D. Henke sako visada prisimindavusi ir savo tėvo žodžius, kad nevalia pamiršti šaknų, antraip niekada nebūsi laimingas.

Kalbėdama apie praeitį, pašnekovė nejučia mintimis nusikelia į Žemaitiją, Plungės rajone esančius Alsėdžius, kur prabėgo visos jos vaikystės vasaros. Šios nostalgiją keliančios vietos jai iki šiol primena, kokia svarbi lietuvybė ir savo šaknų išlaikymas, nepaisant to, kokioje aplinkoje gyveni.

„Kalėdas švęsdavome net ir tada, kai tai buvo uždrausta, o iškelti trispalvę ar giedoti Lietuvos himną, nors man ir buvo pasakyta, kad tėvus už tai iš darbo išmes, mūsų šeimoje buvo visiškai įprasta. Taip pat slapčia klausytis uždraustų radijo laidų iš laisvojo pasaulio – „Amerikos balso“ iš Vašingtono.

Tais laikais daug šeimų gyveno su šiais draudimais. Šiandien tai pasakoju savo vaikams, jiems nelengva suprasti, kokioje sistemoje aš augau“, – prisiminė D. Henke.

Tačiau sunkiausias laikotarpis šeimai buvo, kai Kinijoje komandiruotės metu įvyko nelaimė ir žuvo Dalios vyras. Būdama 23-ejų ji tapo našle ir turėjo rūpintis ne tik savimi, bet ir jųdviejų pirmagime, tęsti studijas svečioje šalyje.

Tuo metu moteriai reikėjo greitai apsispręsti, ar viską mesti ir grįžti į Lietuvą, ar susiimti ir tęsti studijas bei dirbti. Didelėmis pastangomis įstojusi į privatų Taikomųjų mokslų universitetą šalia Hamburgo (Nordakademie), sėkmingai baigė studijas ir dirbo pagal specialybę bei rūpinosi jųdviejų su dukra ateitimi.

„Mano šeima Lietuvoje, žinoma, visada sakė, kad galiu grįžti į Lietuvą, nors namai visada buvo Hamburge. Neturėjau kada gedėti. Visi tie netekties jausmai susimaišė su nežinia. Ištikta nelaimės, tampi pasimetusi ir kaip mama, ir kaip moteris, ir kaip žmogus. Turėjau galvoti apie ateitį ir apie savo mažą vaiką.

Gal čia ir vyro palikimas. Jis buvo toks pozityvus ir gyvenimą mylintis žmogus, visada rasdavo išeitį. Buvau atsidūrusi, galima sakyti, ties bedugne ir ieškojau išeities. Ateitis buvo tik mano rankose. Kaip sako mano bičiulis – ar nori meškerę gauti, ar tik žuvį.

Ta meškerė ir yra padėtis, kai pats stovi ant kojų ir gali išlaikyti namus, dukrą, suteikti jai normalų gyvenimą. Kartais gyvenime moteris kito pasirinkimo net neturi, ypač kai yra atsakinga už vaiką. Tu nebesi atsakinga tik už save. Esi atsakinga ir už kitą gyvybę. Reikėjo paimti gyvenimą į savo rankas“, – kalbėjo Dalia.

Išbandymai tik sustiprino

Prakalbusi apie sunkius praeities išbandymus, D. Henke nenusimena. Ji sako, kad tai sutvirtina asmenybę ir suteikia daugiau jėgų įveikti viską ateityje. Moteris nelinkusi pasiduoti neigiamoms emocijoms ar liūdesiui. Ji ne tik baigė studijas, dirbo pagal įgytą specialybę, bet savo studijų žinias galėjo panaudoti ir Lietuvos ekonominės plėtros agentūroje.

„Kai išlaisvėjau emociškai ir finansiškai, įsitraukiau į lietuvių bendruomenės gyvenimą. Tai buvo asmeninė atsakomybė ir emocinis prisirišimas prie savo gimtų šaknų.

Mano gyvenimas taip susiklostė, jog galėjau visą savo dėmesį skirti visuomeninėms veikloms. Nors dabartinis darbas nesuteikia galimybės realizuoti save pagal specialybę, bet tai, ką studijavau, pavyzdžiui, ekonominę teisę, mokesčių sistemą, rinkodarą, galiu panaudoti ir šiandieninėje veikloje.

Lietuva visada buvo mano tikroji tėvynė ir po truputį atvykimas į gimtinę tapo paprastesnis. Vasaras Lietuvoje visada praleisdavome, o dukra vyko čia ir į stovyklas. Atėjus atostogoms, turėjome vienintelę kryptį – Lietuvą“, – pasakojo klaipėdietė.

D. Henke nusijuokia, paklausta, kaip susipažino su antru vyru Olafu, su kuriuo sukūrė šeimą ir susilaukė sūnaus Jono. Lietuvos jos gyvenime tikrai daug, o reikšminga Vasario 16-osios data kasmet skaičiuoja ir jųdviejų pažinties metus.

Minint naują tūkstantmetį, Lietuvos Respublikos garbės konsulatas Hamburge į šventę pakvietė ne tik Vilniaus Čiurlionio kvartetą, bet ir svečių, tarp kurių buvo ir Dalia bei Olafas. Vokietis jau buvo lankęsis Lietuvoje ir mūsų šaliai iki šiol jaučia didelę simpatiją.

„Jau dvidešimt metų esame kartu. Tačiau Lietuvą jis pažino dar iki mūsų pažinties. Mes, lietuviai, esame dideli savo istorijos, tradicijų ir kalbos patriotai. Nemanau, kad galėtume lengvai asimiliuotis ir tapti vokiečiais ar britais. Tai net neįmanoma. Patys turime kuo didžiuotis ir džiaugtis savo kultūroje. Tai svarbu kiekvienam asmeniškai išlaikyti ir gyvenant emigracijoje.

Tokia mano tėvų įdiegta filosofija persidavė ir mano vaikams, gimusiems Vokietijoje. Atrodo, kad lietuvybė yra jų DNR užkoduota. Mums niekada nebuvo gėda pasakyti, kad esame lietuviai. Mane iki šiol aplanko jausmas, kad tik žvalgausi po Vokietiją. Nejaučiu, kad emigravau ar palikau Lietuvą“, – pasakojo moteris.

Nors į šeštadienio lietuvių mokyklą Jonas ir Melanie ne visada eidavo noriai, dabar juodu mamai dėkingi už žinias apie Lietuvą, mamos tėvynėje praleistas vasaras ir lietuvių kalbą. Dalia pasakoja, kad Jonui sunkiau sekėsi rašyti, o jos gyvenimo draugas universitete baigė lietuvių kalbos kursus, tad lietuviškai šeimos namuose kalbama tik dar dažniau.

Darbas be atlygio

Prieš kelerius metus Vokietijos lietuvė kartu su šeima nusprendė, kad baigs karjerą reklamos versle ir visą savo laiką, žinias bei jėgas skirs visuomeninei veiklai – vadovaus PLB, kuri šiandien jungia net 47 valstybėse veikiančias bendruomenes, susikūrusias daugiau kaip 230 lituanistinių mokyklų visame pasaulyje.

Paklausta, ką atsakytų į viešojoje erdvėje išsakomą kritiką emigrantams, kad neva bepigu mylėti ir girti savo šalį, kai gyveni svetur, moteris turi tvirtą nuomonę. „Diaspora ir svetur gyvenančių lietuvių požiūris bei pagalba padėjo garsinti šalį, iškovoti tai, kuo Lietuva gali didžiuotis šiandien.

Tiems, kurie sako, kad gyvenantieji užsienyje mažiau myli Lietuvą ar mažiau prisideda prie jos gerovės, galėčiau drąsiai oponuoti pateikdama įvairių pavyzdžių.

Daug investicijų yra pritraukiamos emociniu pagrindu. Vien dėl to, kad kas nors ką nors pažįsta ar įspėja apie lietuviškas šaknis, investuojama čia. Tiems žmonėms, kurie dabar gyvena Lietuvoje, yra palanku, kad būtų kuo daugiau investicijų ir žmonės turėtų darbą, augtų ekonomika.

Užsienio investicijų pagrindu kuriamos ir darbo vietos. Nereikia pamiršti ir grynųjų – jie siekia daugiau nei milijardą per metus. Pinigai uždirbami užsienyje, bet išleidžiami Lietuvoje“, – atkirto klaipėdietė.

Atsitiktinumu ir likimu Vokietijoje gyvenanti tautietė vadina tai, kad, aplinkybėms susiklosčius, 2015 m. ji buvo išrinkta, o 2018 m. perrinkta antrai kadencijai PLB pirmininke.

Kviečiame prisijungti prie „Aš – Lietuvos ambasadorius“ iniciatyvos! Atsisiųskite specialų ženkliuką, nusifotografuokite su juo ir nuotrauką su trumpu aprašymu, koks Lietuvos ambasadorius esate ir kokia jūsų gyvenimo užsienyje istorija, atsiųskite el. paštu lituanica@lrt.lt. Tapkite mūsų pasakojimų apie Lietuvos ambasadorius herojumi! Ženkliuką atsisiųsti galite ČIA.

Taip pat skaitykite

Populiariausi