„Jau pirmą karo dieną suvokiau, kad esu davusi Hipokrato priesaiką, todėl reikia kažką daryt, daryt tai, ką aš galiu“, – paklausta, kaip nusprendė prisijungti prie „Blue / Yellow Medical“ misijos į Ukrainą, atsako gydytoja odontologė Kotryna Raudytė. Jau tris kartus į karo krečiamą šalį vykusi jaunoji medikė LRT.lt papasakojo apie kasdienybę tokiose misijose, dantų taisymą aplink aidint šūviams bei kokia ukrainiečiams iš tiesų svarbi mūsų pagalba.
Ilgų svarstymų sprendimas vykti į Ukrainą nereikalavo
Kotryna pasakoja, kad savanorystė dar prieš išvykstant buvo didelė jos gyvenimo dalis. Neatlygintiną pagalbą kitiems dovanoti pašnekovę įkvėpė skautiška veikla, kuria užsiima nuo mažumės.
Pagalba kitiems tapo ir merginos karjera – baigusi mokslus ji davė Hipokrato priesaiką ir tapo gydytoja odontologe. Pasirinkdama tokį kelią greičiausiai net nenujautė, kad savo įgūdžius galės panaudoti netoliese fronto linijos – Kotryna į „Blue / Yellow“ organizuojamas misijas Ukrainoje vyko jau tris kartus, iš paskutinės grįžo prieš kelias savaites.
„Bendrai tokio pobūdžio misijų jau buvo septynios, pirmoji buvo prieš metus, aš į ją taip pat važiavau. Viskas prasidėjo nuo to, kad šeimos gydytojas Skirmantas Krunkaitis kartu su slaugytoja Vaiva Jankiene misijos Ukrainoje metu pastebėjo, kad ten vietomis (...) nebelikę jokios infrastruktūros, jokių medicininių įstaigų ir yra didelis ne tik medicininių paslaugų, bet ir odontologinių paslaugų poreikis – žmonės pasakojo, kad eidavo pas vietines sesutes ir prašydavo, kad jiems dantį išrautų“, – pasakoja Kotryna.
Pašnekovė atskleidžia, kad idėja vykti į Ukrainą padėti jai kilo kone pirmą karo dieną – ji iškart užsiregistravo į Sveikatos apsaugos ministerijos organizuojamas medikų misijas. Tačiau kvietimo vykti ten negavo.
Todėl, prieš metus pamačiusi, kad „Blue / Yellow“ ieško į Ukrainą vykti galinčių odontologų, Kotryna pasakoja net nedvejojusi dėl sprendimo prisijungti.
„Jau pirmą karo dieną suvokiau, kad esu davusi Hipokrato priesaiką, todėl reikia kažką daryt, daryt tai, ką aš galiu. (...) O tada, kai atsirado kvietimas būtent odontologams, tai jau net nebuvo svarstymų, nes tai buvo tai, ką aš galėčiau padaryti. Iš karto skambinau ir ieškojau, kaip ten patekt“, – prisimena ji.
Tokį Kotrynos sprendimą, kaip pasakoja, suprato ir jos šeima. Nors, ji neslepia, kad dilema, ar dalintis tokiais ketinimais, tikrai buvo kilusi.
„Turiu ir vyresnius senelius, kažkaip jaučiau, kad jie gali bandyt atkalbinėt. Todėl jiems nesakiau. O tėvams pasakiau kelios dienos prieš, tai reagavo pakankamai normaliai – tėtis ramiau, mama jautriau, bet niekas neatkalbinėjo. Greičiausiai suprato, kad tai jau yra mano padarytas pasirinkimas ir atkalbinėti neverta.
Močiutė sužinojo tą pačią dieną, kai išvažiavau. Išėjo, man atrodo taip pat LRT.lt straipsnis, kad į misiją Ukrainoje išvyko 4 odontologai. Nebuvo specifikuojama, kas, bet močiutė labai greitai paskambino ir sako: „Kur esi, vaikeli?“ Sakė iš karto suprato, kad kas daugiau nei aš“, – šypsodamasi pasakoja mergina.
Ir priduria, kad dažnam kolegai pasitaikančius šeimos atkalbinėjimus ji puikiai supranta – kai į misiją Ukrainoje išvyksta jos kolegos, atrodo yra net baisiau, nei būti ten pačiai. „Atrodo aš pati geriau ten būčiau – visada labiau jaudiniesi dėl kito, kuris ten yra, o ne dėl savęs“, – sako ji.
Padeda tiems, kuriems jau niekas nepadeda
Kotryna pasakoja, kad į misiją visada vyksta vienas šeimos gydytojas, slaugytojas ir du odontologai. Vykstama dviem savaitėms, dažniausiai – į aplink Charkivą esančius miestelius.
Tačiau, anot pašnekovės, visos trys misijos, į kurias vyko, buvo labai skirtingos. Pirmoji buvo labiau žvalgybinė, komanda vežėsi tik minimalią įrangą, planavo atlikti tik būtinus, chirurginius gydymus.
„Tačiau nuvažiavę išsiaiškinom, kad poreikis – milžiniškas. Net neužteko visų įrankių, kuriuos turėjom. Būdavo, ateidavom, pamatydavom, kiek pacientų, ir galvodavom – kam rausim su pirštais, kam rausim su instrumentais“, – prisimena ji.
Be to, pasak Kotrynos, kiekvieną kartą vykdami jie įgyja vis daugiau vietinių pasitikėjimo, kuris ten nėra taip lengvai įgaunamas – žmonės tuose Ukrainos regionuose yra atsargesni. Tačiau, kuo toliau, tuo pasitikėjimo atsiranda vis daugiau, todėl, kaip pasakoja Kotryna, gydymą gauti ateina vis daugiau ukrainiečių.
„Pačiuose miestuose mes nedirbam, nes ten iš esmės yra pagalba, vienokia ar kitokia. Mes važiuojam ten, kur pagalba kažkada greičiausiai buvo, bet dabar medicinos įstaigos yra susprogdintos, gydytojai yra išvažiavę, žuvę arba fronte. Ten, kur žmonėms nėra jokių kitų būdų gauti pagalbą.
Siekiame, kad pagalba būtų įvairiapusė – šeimos gydytojas prižiūri visas lėtines ligas, psichologines problemas bando apglaistyti šiek tiek, o mes – į burną gesinti gaisrų. Gydome tai, kas svarbiausia, apie endodontinį gydymą ar restauravimą nekalbame – teikiame tokią pagalbą, kurios tikrai reikia“, – atskleidžia mergina.
Paklausta, kaip atrodo kasdienybė tokiose misijose, Kotryna neslepia, kad grafikas jose pakankamai įtemptas. Tokia situacija susiklosto, nes, pasak pašnekovės, tokiame darbe niekas neskaičiuoja valandų.
„Neturime darbo valandų – kiek ateina žmonių, tiek ir dirbam. Būna 12 valandų, būna mažiau. Pabaigę darbą vykstame pavalgyti, nes dienos metu nelabai pavyksta, nelabai norisi. Būna, kad susitinkame su vietiniais žmonėmis, su kuriais jau susidraugavome. Tada grįžtame į darbo vietą, nes turime krūvą instrumentų, kuriuos reikia susitvarkyti, sterilizuoti, tai trunka kokias tris valandas. Tiek to laiko ir lieka, baigę darbus keliaujame tiesiai miegot“, – pasakoja ji.
Tačiau net ir ilgos darbo valandos yra nesunkios – ne tik dėl kilnaus tikslo, bet ir dėl iš vietinių sklindančios šilumos ir dėkingumo. Kotrynos teigimu, ukrainiečiams, ypač gyvenantiems taip arti fronto linijos, labai svarbu, kad jie yra nepamiršti, nepalikti, kad jie kažkam rūpi.
„Jiems labai svarbu, kad mes atvažiuojam ir kartais net galvojam, kad ne tiek pacientui reikėjo dantį išsitraukt, kiek jam reikėjo ateiti ir pasišnekėti, išsilieti. Kiekvienas ateina su savo istorija ir jiems tai yra kaip savotiška terapija, suteikia vilties, kad kažkas jiems padės, kad yra tas šviesesnis rytojus ir kažkada baisumai pasibaigs“, – tikina ji.
„Šaudo, reikia bėgti“
Kadangi šių misijų tikslas – suteikti pagalbą jos gauti nebegalintiems, vykti medikams tenka prie pat fronto linijos, kur kitos misijos arba vietiniai dažnai nebeatvyksta. Todėl, kaip pasakoja Kotryna, ekstremalių situacijų išvengti neįmanoma.
„Antroje mano misijoje, šį rudenį, dirbome tokioje gyvenvietėje, esančioje 3 km nuo fronto. (...) Buvo paskutinė misijos diena, mes ten nuvažiavome ir pradėjome dirbti – viskas tvarkoje, dirbam, mūsų odontologinis aparatas burzgia, nieko negirdime. (...) Pradedam girdėti, kad kažkas koridoriuje vyksta. Ir staiga įbėga sesutė, tokia visa sunerimusi ir sako: „Стреляют, нужно бежать“ (liet. šaudo, reikia bėgti). O ten nėra kur slėptis, toje ambulatorijoje saugiausia vieta – koridorius.
Ir stovėjome koridoriuje, jautėme, kad sprogimai vyksta vis arčiau, aplink mus. Girdėjosi pabūklo iššovimo garsas, tada vietiniai skaičiuodavo iki trijų, o tada – sprogimas. Neturi kur dėtis, todėl tiesiog stovi, lauki ir galvoji, kur bus kitas sprogimas. Įdomu stebėt vietinius, kurie jau net gali pasakyti iš garso, kurioj vietoj, kurioj gatvėj nukrito bomba. Tai štai, per šitą įvykį aplink mus nukrito 10 bombų“, – prisiminimais dalijasi Kotryna.
Pavojus komandai buvo kilęs ir paskutinės misijos metu, mat neplanuotai teko netoliese fronto atsidurti per vadinamąją pergalės dieną, gegužės 9 d.
„Visą tą dieną buvo toks tarsi laukimas, kas, kada čia bus, nes rusams patinka tokios dienos, jie per jas visada nori kažką įrodyt, parodyt jėgą“, – sako pašnekovė, tą naktį praleidusi slėptuvėje, kai Charkivas buvo apšaudomas balistinėmis raketomis.
Tačiau, anot Kotrynos, jos specialybė dėkinga – kai dirbi, taip įsijauti, kad viskas aplinkui tarsi sustoja.
Darbas tokiose situacijose iš kiekvieno pareikalautų daug. Kaip pasakoja mergina, nėra kažkokių specifinių savybių, kurias turintis žmogus tokiomis aplinkybėmis gali išlikti visiškai ramus.
Vis tik kovai su baime pašnekovė turi savo strategiją, o ir puikios komandos paramą.
„Man padeda galvojimas, kuri emocija yra stipresnė – ar baimė, ar kažkokia kita? Aš nuo pat karo pradžios jaučiau didžiulį pyktį, kad vyksta tokia neteisybė. O ir didžiulį norą padėti. Abu šie jausmai yra stipresni, jie užmuša baimę, o tada lengva daryti tai, ką gali.
Taip pat viskas labai priklauso nuo komandos. Sava labai džiaugiuosi – visi susirinkę žmonės yra šaltesnių nervų. Nes bloga emocija gali labai greitai persiduoti – jei vienas neramesnis, visa komanda užsikrečia. O mes visi vieni kitus kaip tik raminam“, – atskleidžia Kotryna.
Sunkiausia sugrįžti namo
Sunkumai bei ekstremalios situacijos vykstant į Ukrainą yra nuspėjami, jiems, pasak Kotrynos, buvo galima bent šiek tiek pasiruošti. Ko pašnekovė nesitikėjo – kad sunkiausia dalis bus sugrįžimas į Lietuvą.
„Tada mintys sukasi vien apie tai, kaip ten gyvenai. Apima didžiulis kaltės jausmas, kodėl grįžau į tokį gerą gyvenimą, kodėl galiu gerai gyvent. Su visais pašnekėdavom, kad tik grįžus į Lietuvą jau norisi grįžt atgal į Ukrainą. Ir toks ilgesys yra, nes palikai žmones, kurie rūpi.
Be to, sunku sugrįžt į žmones, nes mintys tuo metu būna vien apie Ukrainą, norisi apie tai galvot, norisi apie tai šnekėt, bet kitiems žmonėms kiti dalykai rūpi. Ypač, kai girdi apie čia esančių žmonių problemas – stengiesi būti empatiškas, bet tai sunku, kai turi tokį palyginimą. Būna labai skaudu ir pikta, kad kitiems nėra tiek svarbu, ne tiek rūpi“, – tikina mergina.
Būtent todėl, kaip pasakoja Kotryna, išvažiavę į vieną misiją, dažniausiai ryžtasi vykti ir į daugiau. Tai yra gerai, nes jų poreikis Ukrainoje – vis dar didžiulis.
„Labai norime, kad misijos tęstųsi, nes turime ir įrangą, ir didžiulį poreikį. Žmonių, galinčių važiuoti, yra, tačiau visą laiką ieškome naujų savanorių. Kita misija yra numatyta birželio gale, ieškome intensyviai, kas galėtų prisijungti. Rugsėjį matyt taip pat bus misija, rudenį į Ukrainą grįžti planuoju ir aš“, – sako ji.
Ir priduria, kad būtent dėl Lietuvos žmonių aukų „Blue / Yellow“ gali organizuoti tokias misijas. Už aukas yra perkama įranga, vaistai.
„Būna įvairių minčių, kodėl mes ten važiuojame, būna galvojančių, kad labai daug už tai uždirbame, tačiau tai yra absoliučiai savanoriška veikla. Mes aukojame savo laiką, tai labai prašome žmonių, kad aukotų pinigus, kad mes galėtume ten važiuoti ir padėti“, – pasakoja Kotryna.
„Būsime kartu su jais iki Ukrainos pergalės“
Apie šias medikų bei odontologų misijas į Ukrainą LRT.lt papasakoti sutiko ir „Blue / Yellow“ fondo direktorė Laura Paukštė. Ji pasakoja, kad tokios misijos kaip ši padeda skleisti žinią apie tai, kad Ukrainos pergalei reikia visų mūsų indėlio, o paramos bei pagalbos formų gali būti įvairiausių.
„Blue / Yellow Medical“ yra viena iš mūsų veiklų, kuri atsirado pačių medikų iniciatyva. Ji nebūtų įmanoma be medikų, kurie patys savanoriškai renkasi joje dalyvauti. Mums belieka tik užtikrinti jiems visas įmanomas geriausias sąlygas dirbti. Kartu tai yra mano širdies projektas, nes šios misijos dalyviai atlieka milžinišką darbą rizikuodami savo saugumu ir renkasi laikytis Hipokrato priesaikos net ne savo tėvynėje, o tiesiog ten, kur dabar labiausiai jų reikia“, – tikina L. Paukštė.
Jos teigimu, tokios misijos – daug jėgų ir pasišventimo reikalaujanti savanoriška veikla, kur reikia ir specifinių gebėjimų, tam tikrų kalbos žinių ir psichologinio pasiruošimo, todėl rasti naujų ir labai reikalingų savanorių nėra taip paprasta.
Tačiau „Blue / Yellow“ direktorė džiaugiasi, kad šiuo metu turi net penkiolika aktyviai misijoje dalyvaujančių medikų. „O ir be galo džiugu, kad praktiškai visi misijos dalyviai visuomet stengiasi sugrįžti vėl ir vėl“, – sako ji.
Paklausta apie saugumą misijų metu, L. Paukštė patikina, kad vykstančius medikus saugo Ukrainos kariai. Bet, aišku, mąstantiems apie tokią savanorystę vertėtų apsvarstyti ir kylančias rizikas.
„Blue / Yellow“ užtikrina transportą, pragyvenimą, medikus visos misijos metu saugo Ukrainos kariai. Mes atidžiai sekame ir renkame, į kurią Ukrainos teritoriją galima vykti, kad medikai būtų kuo įmanoma saugesni ir vengiame visų įmanomų rizikų. Tačiau turite suprasti, kad vyksta karas ir niekas negali garantuoti, kas nutiks kitą dieną. Todėl mes esame ypač dėkingi kiekvienam medikui savanoriui, kurie renkasi vykti ir suteikti pagalbą tiems, kam labiausiai jos reikia“, – pasakoja pašnekovė.
Pabaigai L. Paukštė patikina, kad medicininių paslaugų poreikis netoliese fronto esančiuose Ukrainos miestuose išlieka didžiulis, tad misijas organizuos ir toliau.
„Mes toliau planuojame tęsti medikų ir odontologų misijas, ieškome savanorių, partnerių ir rėmėjų, kurie padėtų gauti reikiamų medikamentų ir įrangos. Taip pat toliau stengiamės kuo greičiau įsigyti ir perduoti kariams reikalingą įrangą. Ir būsime kartu su jais iki Ukrainos pergalės“, – pažada ji.
