Kartu su prezidento rinkimų pirmuoju turu, kaip ir prieš penkerius metus, vyko referendumas dėl pilietybės išsaugojimo, tačiau, kaip ir prieš penkerius metus, jis nepavyko, nors įvyko. Pritarė pilietybės išsaugojimui daugiau nei 1 mln. 43 tūkst. rinkėjų, pritrūko 156 tūkst. balsų. Apie tai – interviu su buvusiu Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėju, Vilniaus universiteto profesoriumi Egidijumi Kūriu.
– Ar jau turite visus atsakymus dėl referendumo?
– Ne, aš neturiu visų atsakymų, nes, tiesą sakant, kai kuriais klausimais nebuvo labai plačiai diskutuojama. Bent jau aš nemačiau, kad būtų diskutuojama kai kuriais esminiais klausimais. Na, pavyzdžiui, jeigu kalbame apie pareigą tarnauti kariuomenėje – užsienyje esančių Lietuvos piliečių tokią pareigą – tai kažkodėl yra kaip burtažodis kartojama, kad, kai jie bus pašaukti į Lietuvos kariuomenę, tai jie atvyks ir tarnaus, o man atrodo, kad yra dar ir kitas klausimas, kuris kažkodėl neužduodamas, – o ar tos kitos valstybės, kurių piliečiais jie yra, ar jos iš tikrųjų sutiks, kad jų piliečiai tarnautų mūsų kariuomenėje, kuri joms yra svetima kariuomenė?
Šitas klausimas net nebuvo keliamas, bet jeigu toks ginčas iškiltų ir kada nors nueitų iki teismų, tai galėtų būti prisimintas vadinamasis „efektyvios pilietybės“ principas. Aš nežinau, aš negirdėjau, kad kas nors iš projektų rengėjų nei 2019 metais, nei dabar būtų kalbėjęs apie tą principą, apie tą garsiąją Nottebohm`o bylą Lichtenšteinas prieš Gvatemalą, kur 1955 metais berods buvo Jungtinių Tautų teismo sprendimas, kur tas principas yra suformuluotas, jį pritaikant galima parodyti, kad Lietuvos pilietybė nėra efektyvi pilietybė ir jos kitų valstybių teismai arba tarptautiniai teismai gali nepaisyti.
Dar apie tarnavimą kariuomenėje. 1937 metais Lietuva buvo sudariusi sutartį su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis arba Valstybėmis, kaip tada buvo sakoma, ir štai aš susiradau tą sutartį, jos paskelbimas prasideda įdomiais žodžiais: „Antanas Smetona, Lietuvos Respublikos Prezidentas, sveikina visus, kurie skaitys šį raštą...“ ir pagal tą sutartį Lietuva įsipareigoja nešaukti į Lietuvos kariuomenę Lietuvos piliečių, kurie gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose arba Valstybėse, kaip tada buvo sakoma, ir ten yra įsikūrę. Tai Lietuva pati atsisakė šitos teisės – kviesti į kariuomenę.
Dabar apie rinkimus. Na, čia yra sudėtingas klausimas, referendumo oponentai kelia klausimą maždaug taip: o kas gi dar po kiek laiko spręs apie tai, kokia valdžia turi valdyti Lietuvą, kokia valdžia turi priiminėti sprendimus mums, gyvenantiems čia?
Šiandien mes kalbame apie tuos žmones, kurie išvyko pastaraisiais dešimtmečiais, bet juk jie turės vaikų arba turi vaikų, tie vaikai turės dar vaikų ir jie visi gali būti dvigubi piliečiai, nes iš Lietuvos piliečių taip pat gims piliečiai. Tai galima kelti klausimą, kiek tokie žmonės, turintys rinkimų teisę, kiek jie iš tikrųjų yra kompetentingi ir kiek jie gali atsakingai spręsti dėl klausimų, pateikiamų referendumams arba dėl klausimų, dėl kurių balsuojama rinkimuose?
Aš daugiau kaip 10 metų pragyvenau Strasbūre ir dirbau teisme, kuris yra savotiškas Babilonas. Ten yra žmonės iš keliasdešimties valstybių, aš žiūrėdavau, kaip jie elgiasi, kai tose valstybėse vyksta rinkimai arba kartais referendumai. Tai labai įdomi praktika, pavyzdžiui, Graikijos piliečiai visuomet tam, kad galėtų balsuoti Graikijos rinkimuose, grįždavo į Graikiją, nes, kaip jie man patys sakė, jie negalėjo balsuoti nuotoliniu būdu iš Prancūzijos. Britanijos piliečiai arba Airijos piliečiai (šiuo atveju prisimenu kelis su britais susijusius atvejus) negalėjo balsuoti nei referendume dėl Škotijos nepriklausomybės, iš vieno škoto tą girdėjau, nei „Brexit“ referendume, jie negalėjo balsuoti Didžiosios Britanijos rinkimuose, jeigu buvo pragyvenę Prancūzijoje daugiau nei tam tikrą metų skaičių, man atrodo, 25 metus. Jie paprasčiausiai tos teisės neturi pagal Jungtinės Karalystės teisę. Tų klausimų yra labai daug, ir man atrodo, kad jie Lietuvoje nebuvo aptariami, o jeigu buvo kaip nors apie juos užsimenama, tai tokiais lozungais – „susigrąžinkime piliečius“, „neleiskime subyrėti Lietuvai“, „suapvalinkime Lietuvą“. Nežinau, kas tokį keistą šūkį sugalvojo, bet tai nėra teisiniai argumentai.
– Pone profesoriau, ar aš teisingai suprantu, kad ir 2019 metų, ir 2024 metų referendumas nebuvo rengtas profesionaliai, suorganizuotas?
– Na, matote, iš tikrųjų negalima sukurti tokios formuluotės, kuri būtų ideali, ir man atrodo, kad ir 2019 metais buvo vieni sunkumai, ten formuluotė buvo gana tiksli, bet ji buvo labai griozdiška. Reikalas tas, kad žmonės galbūt iš tikrųjų nesuprato, už ką jie arba prieš ką jie balsuoja. Ji buvo iš tikrųjų griozdiška, bet joje buvo vienas pliusas, palyginti su dabartine, – bendras principas ir tada nustatyta, kad visa kita perduodama Seimui.
Dabar šiuo metu galiojančioje Konstitucijoje 12 straipsnyje vienas bendras principas yra daugybinės pilietybės bendras draudimas, pasakant, kad įstatymas gali nustatyti to bendro draudimo išimtis, žodžiai „atskiri atvejai“ reiškia išimtį. Jį reikia aiškinti, atsižvelgiant į tą bendrąjį principą, kas buvo pasiūlyta šiame referendume. Man atrodo, tai tikrai neprofesionalu, nes bendro principo buvo visiškai atsisakyta, pasakyta tik tai, kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustatys konstitucinis įstatymas.
Konstitucinis įstatymas yra ne garantija, bet tam tikras saugiklis. Ir, viena vertus, iš tikrųjų jį būtų sunkiau pakeisti, kita vertus, jame galima įrašyti bet ką, nes nėra bendro principo. Ir tai, kai šiandien buvo sakoma referendumo iniciatorių, kad jau yra įstatymo projektas parengtas ir viskas čia tvarkoje, kitaip nebus, tai atleiskite... Aš pasakysiu, kad prieš porą metų buvo padaryta Konstitucijos pataisa dėl merų tiesioginių rinkimų, jos reikėjo, tačiau jeigu skaitome Konstituciją, mes negalime suprasti, kas yra tas meras, ir buvo aiškinama, kad yra tam tikras politinis susitarimas, ir mero pareigybė yra įtvirtinta įstatymuose.
Politinis susitarimas buvo pasiektas, merai buvo išrinkti, ir štai prieš porą savaičių aš kažkur skaitau, kad jau Seime atsiranda iniciatyvų nustatyti įstatymu, kad meras nepirmininkauja tarybos posėdžiui. Tai šitie išankstiniai pažadai... Čia tik vienas pavyzdys, šita iniciatyva turbūt nepraeis, merai sukilo ir pasipriešino, bet vis dėlto ji rodo, kad politiko pažadu tikėti būtų labai neatsargu, nes po poros metų atsiranda iniciatyvos tą pradinį susitarimą pakeisti.
– Tai dabar kuria politike tikėti? Viena ministrė Aušrinė Armonaitė sako „stabdykime pasų atėmimą“, o kita ministrė Agnė Bilotaitė sako „ne, yra įstatymai, aš negaliu to daryti“. Tai, ką dabar daryti? Čia viena iš iniciatyvų, kuri gimė po nepavykusio referendumo.
– Taip, čia labai šviežia iniciatyva. Tai yra visuomet labai keista, kai dvi tos pačios Vyriausybės narės išeina su savo asmeniniais pakomentavimais. Bet šiuo atveju aš sakyčiau, kad teisi yra A. Bilotaitė, tik aš papildyčiau jos pasakymą, kad yra ne tik įstatymai, bet yra ir Konstitucija. Tai dar daugiau nei įstatymai. Tai ji pasakė šventą teisybę – iš tikrųjų įstatymai galioja ir juos reikia vykdyti.
Šitokia ministrės A. Armonaitės retorika yra, švelniai tariant, niekam tikusi. Ką ji iš esmės pasiūlė? Ji pasiūlė, kad laikinai iki to, kol bus susitarta, o susitarta gali nebūti niekada, iki tol nebūtų paisoma Konstitucijos ir įstatymų. Ji yra buvusi mano studentė, konstitucinę teisę aš jai dėsčiau, tai aš dabar turbūt turiu atsiprašyti, kad blogai išdėsčiau.
– Pone profesoriau, ir dar vienas klausimas – referendumo įstatymas. Jau net ir prezidentas užsimena, kad jeigu nieko negalim padaryti, tai tada jį galima keisti.
– Referendumo įstatymą, kaip ir bet kurį įstatymą, galima keisti, bet aš suprantu, kad eina kalba apie referendumo slenksčio sumažinimą. Tai aš noriu pasakyti, kad Konstitucijos 148 straipsnyje nustatyta, jog visos pirmojo straipsnio pirmojo skirsnio nuostatos gali būti keičiamos referendumu. Reiškia, jeigu slenkstis būtų mažinamas, jis būtų mažinamas visoms joms. O pažiūrėkime, kokios nuostatos yra tame pirmajame skirsnyje.
Pavyzdžiui, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai galiojantis aktas arba, kad suverenitetas priklauso tautai, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, kad Vilnius yra sostinė ir t. t. – pačios pamatinės nuostatos. Tai kai siūloma išrinkti tik vieną 12 straipsnį ir pasakyti, kad jam bus kažkoks žemesnis slenkstis, na, švelniai tariant, tai yra teisinė nesąmonė.
