Prieš kelias savaites iš medikų misijos Ukrainoje grįžusi slaugytoja Vaiva Jankienė karo niokojamoje šalyje praleido mėnesį. Nors pakeliui į vieną kaimą šalia jų automobilio sprogo mina, o apšaudymų dundesys lydėjo kasdien, pašnekovė patikina – matydama, kokiai gausybei žmonių Ukrainoje reikia pagalbos, paprasčiausiai negali likti nuošalyje.
V. Jankienė jau 12 metų gyvena tarp Lietuvos ir Norvegijos, kur dirba laisvai samdoma slaugytoja. Iki tol sukaupė 22 metų stažą Lietuvoje – dirbo Šiaulių ligoninės priėmimo skyriuje, vėliau išėjo tarnauti į kariuomenę, karo realybę iš arti matė Afganistane.
Vos Rusijai pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą, V. Jankienė nedvejodama priėmė sprendimą. „Kai prabudau vasario 24-osios rytą ir sužinojau, kas įvyko, man buvo viskas aišku, žinojau, kad turiu ten važiuoti“, – prisimena slaugytoja.
Iki šiol su kolegomis – slaugytoja One Bartkiene ir šeimos gydytoju rezidentu Skirmantu Krunkaičiu – ji jau lankėsi Čerkasuose ir pasaulį šokiravusias žudynes patyrusioje Bučoje.
Per misijas komanda gelbėjo ir per Rusijos atakas sužalotus, kraujuojančius civilius, ir sužeistus karius, atvežtus tiesiai iš fronto. Čia teko išgirsti ir siaubingų okupantų kankinimų bei prievartos patyrusių žmonių liudijimų.
Šįsyk V. Jankienė kartu su tais pačiais kolegomis per organizaciją „Mėlyna / Geltona“ („Blue / Yellow“) mėnesiui vyko į vos už kelių kilometrų nuo sienos su Rusija esančius Ukrainos kaimus Derhačų savivaldybėje, kurie pusę metų praleido rusų okupacijoje.
„Mūsų tikslas buvo aplankyti tuos žmones, kurie neturi galimybių gauti pagalbos. Norėjome vykti būtent į tuos atitolusius kaimus, kur buvo ambulatorijos susprogdintos arba vaistinės neveikia, net transportas nevažiuoja“, – sako slaugytoja.
Kaip pažymi V. Jankienė, ten vietiniams ir toliau tenka kęsti karo padėtį – gyventi tarp nuolatinių apšaudymų, kaukiančių sirenų ir krintančių raketų. Juos pasiekti įmanoma tik išminuotais keliais, kuriuos supa minomis nusėti laukai.
„Tu net negali žengti žingsnio į šoną, nes visur yra minų. Vieną kartą važiuojant keliu viena mina tiesiog sprogo, bet, ačiū Dievui, viskas laimingai baigėsi. Tiesiog smūgio banga nunešė mus į priekį“, – pasakoja pašnekovė.
Dirbo ir po medžiu, ir buvusiose sulaikymo kamerose
Medikams iš Lietuvos teko dirbti įvairiomis sąlygomis – dažniausiai jie įsikurdavo laikinai administracinėms reikmėms pritaikytuose pastatuose, tačiau, kaip pažymi slaugytoja, yra tekę dirbti ir lauke po medžiu, čia pat paruošus improvizuotą gultą, stalą ir kėdžių savo eilės laukiantiems pacientams. Kartais įsikurdavo ir pacientus priimdavo tiesiog savo namų svetainę užleidusių ukrainiečių namuose.
„Dirbome ir be elektros, be vandens, kartu su naminiais gyvūnais. Pavyzdžiui, vienuose namuose, kur priėmėme pacientus, katinas niekaip nenorėjo užleisti savo pozicijų. Buvo atvejų, kai reikia pacientą pasiguldyti apžiūrai, tai katinas nesitraukė, maždaug: „Darykite, ką norite, bet aš čia gulėsiu.“ Ir pacientams nekilo klausimų ar problemų, gulėsi prie katino.
Dirbome ir pastate, kuriame per okupaciją buvo sulaikymo kameros. Net duryse tokie langeliai buvo išpjauti, ten buvo kankinami žmonės. Dirbome ir tokioje erdvėje, mums svarbiausia, kad būtų kur prisėsti, pasidėti aparatūrą, atlikti tyrimus, užrašyti paskyrimus pacientui, išklausyti žmogaus. Jokių sąlygų nekėlėme“, – pasakoja V. Jankienė.
Komanda iš Lietuvos vežėsi tam tikrą įrangą ir vaistų. Dalį medikamentų ir humanitarinės pagalbos nupirko vienas labdaros fondas Ukrainoje, dalį skyrė Derhačų savivaldybė. Medikai atsivežė ir elektrokardiografą, C reaktyviojo baltymo (CRB) ir šlapimo tyrimo aparatą.
„Pavyzdžiui, CRB tyrimas leido nustatyti, ar reikia antibiotikų, ar organizme yra uždegiminis procesas. Šlapimo tyrimą atlikdavome, gliukozės kiekį kraujyje tikrinome, galėjome atlikti žmonėms elektrokardiogramą“, – paaiškina V. Jankienė.
Užleistos ligos ir psichologinės žaizdos
Slaugytoja pažymi, kad pusę metų okupacijoje praleidę žmones, dažnai ir šiandien neturintys vaistų, galimybės patekti pas gydytoją, gyvena su apleistomis, įsisenėjusiomis ligomis – medikams teko matyti ir ilgai negydyto diabeto atvejų, ir insulto bei infarkto pasekmių, dalies kūnai liudijo bado ženklus, daugybė pacientų buvo kankinami ir įvairių skausmų.
Be kita ko, lankytose vietovėse medikai pamatė ir sudėtingą psichologinę žmonių būklę. Bene kiekvienas įvardijo jaučiantis nerimą, sapnuojantis košmarus, susiduriantis su nemiga. Slaugytoja pabrėžia – šie negalavimai yra tiesioginė karo pasekmė.
„Kiekvienas vizitas prasideda nuo to, kas tam žmogui nutiko. Paklausę, kuo skundžiatės, pirmiausia išgirsdavome atsakymus: Putinu, rusais. Tie žmonės per okupaciją išgyveno baisiausių dalykų.
Pavyzdžiui, viena pacientė pasipasakojo, kaip į jų namą atskrido raketa ir jos vyrą suplėšė į gabalus jos akyse. Kaip žmogui po to gyventi, ypač negaunant jokio medikamentinio gydymo ir pagalbos? Ten psichologinę pagalbą jie gali gauti tik iš tų, kurie išgyveno tą patį“, – apie situaciją kalba V. Jankienė.
Kaip aiškina slaugytoja, jų komandos tikslas buvo įvertinti paciento būklę, nusiskundimus, sudėlioti gydymo schemą ir aprūpinti žmogų reikiamais vaistais bent keletui mėnesių. Didžiausias atlygis, sako pašnekovė, buvo pacientų šypsenos ir kai sugrįžę jų aplankyti, išgirsdavo, kad šie jaučiasi geriau.
„Tikrai būdavo didelis džiaugsmas, kai ateina žmogus, tarkim, po savaitės ir sako, kad jam nebeskauda. Arba ateina ir šypsosi, nes pagaliau išsimiegojo, o prieš tai jį matėme apimtą nevilties, negalintį nei miegoti, nei ko kito daryti“, – pasakoja slaugytoja.
V. Jankienė su komanda dirbo šešias dienas per savaitę, kasdien priimdavo apie 30 pacientų. Tiesa, kaip pati pabrėžia, skaičiai jiems rūpėjo mažiausiai.
„Derhačų savivaldybės skaičiavimu, mes priėmėme apie 900 žmonių ir apie 150 aplankėme namuose. Aš esu šiek tiek skeptiška dėl šių skaičių, manau, kad truputį mažiau priėmėme, bet nuoširdžiai neskaičiavome, nes važiavome ne dėl statistikos. Mums nereikia kam nors atsiskaityti, kiek žmonių priėmėme ir kiek tablečių išdalinome, todėl turėjome didžiulę laisvę spręsti, veikti.
Tai suteikė tokį didžiulį pasitenkinimą tuo, ką darome, mūsų visiškai niekas neribojo. Dirbome tiek, kiek pajėgiame, niekada niekam neuždarėme durų ir tiek, kiek ateidavo žmonių, tiek ir priimdavome“, – sako V. Jankienė.
Iš arti kasdienybę Ukrainos pasienio miesteliuose mačiusi slaugytoja padėtį vadina tragiška. Anot pašnekovės, sunku įsivaizduoti, kaip žmonės ten gyvens toliau.
„Juos ne tik lydi apšaudymai, visokios finansinės problemos, jiems gresia ir didžiulės socialinės problemos ir pasekmės“, – pažymi V. Jankienė.
Anot pašnekovės, iš jų aplankytų miestelių visi, kurie norėjo ir galėjo, jau išvyko. Liko tik tie, kurie neturi galimybių ar nenori išvažiuoti. Pastarieji tvirtai apsisprendę nepalikti savo namų, kad ir kas benutiktų.
„Jie yra pasiruošę tuose namuose žūti. Viena pacientė savo rankomis pasistatė namą, jame gyveno su dukra. Į namą pataikė raketa, liko rūsys, ten abi dabar ir gyvena. Ta moteris dar stiprios fizinės būklės, savarankiška, tikrai galėtų išvažiuoti, bet neketina to daryti. Kaip ji sakė: vis tiek tas karas pasibaigs ir aš jiems parodysiu, namą dar prikelsiu“, – pasakoja slaugytoja.
V. Jankienė prisipažįsta, kad sudėtingiausia tokių misijų dalis – emocinis karo fonas, tenka jį sugerti. „Išgirsti vieną tokią istoriją sunku, bet išgirsti dešimtis istorijų yra nepaprastai sudėtinga“, – sako pašnekovė.
Sunkiai suskaičiuojami minų plotai
Pati V. Jankienė su komanda buvo apsistojusi Charkive. Ten pamatė ištuštėjusį miestą, nors tiek kavinės, parduotuvės, tiek įvairios įstaigos čia veikia. Per mėnesį, sako, nebuvo nė vienos nakties, kad būtų galėjusi išsimiegoti. Ją, kaip ir visus Charkivo žmones, žadino sirenų kauksmas, netoliese griaudėjantys sprogimai, ne kartą teko bėgti slėptis į rūsį.
Vis dėlto V. Jankienė patikina, kad jų komanda, kaip ir vietiniai, prie sąlygų prisitaikė. Baimės stengėsi neįsileisti, bet vienas įvykis ją itin sukrėtė.
„Buvo pirma savaitė, gal trečia ar ketvirta mūsų misijos diena. Važiavome į tokį Hoptivkos kaimelį, kuris iki šiol, jau ilgiau nei metus, neturi elektros. Matėme elektrikus, kurie tvarkė linijas. Mus lydėjęs ukrainietis pakomentavo, kad pagaliau artėja diena, kai žmonės vėl turės elektros. Kitą dieną sužinojome, kad keli iš tų vyrų užlipo ant minos – vienas žuvo, trys sunkiai sužeisti. Išgirdę šią žinią, toliau važiavome tylėdami“, – graudinasi pašnekovė.
Tokių teritorijų su nutrauktais ir užminuotais elektros laidais, dėl minų nedirbamais laukais Ukrainoje – sunkiai suskaičiuojami plotai, sako V. Jankienė. Kaip ir kaimų ar miestų, kurie kadaise alsavo gyvybe, bet tapo sugriautus gyvenimus liudijančiais griuvėsiais.
„Važiavome pro Dementjevkos kaimą. Tai jo nebėra, tai nebeegzistuojantis kaimas, ten viskas sugriauta, sulyginta su žeme. Šį kaimą atsiimant žuvo 400 ukrainiečių, bent taip mums nurodė vietos atstovas. Tai yra tragedija, tai yra karo kaina. Kitas kaimas – Prudianka. Ten 80 proc. namų sugriauta, taip pat ir mokykla, cerkvės. Kaip mums nurodė, iš 2500 žmonių jame liko 260.
(…) Charkivo priemiesčiai taip pat atrodo baisiai. Mes dažnai važiuodavome keliu link Sumų. Jis nusėtas bombų paliktais krateriais. Ten tikrai pavojinga ir aiškiai matyti, kur buvo minos padėtos, kur raketos nukritusios. Kai juo važiavome, mus lydintis atstovas paklausė, ar žinom, kodėl visa mašina taip ūžia, asfaltas skleidžia tokį čaižų garsą. Pasirodo, todėl, kad juo važiavo tankai. Asfaltas ten suardytas. Daug kelių reikės tiesti iš naujo“, – apie savo akimis matytus nuostolius kalba V. Jankienė.
Viliasi, kad ši misija buvo ne paskutinė
Vis dėlto skirtingas Ukrainos vietas aplankiusi pašnekovė patikina – ukrainiečiai nepraranda ryžto. O ir apie Lietuvos pagalbą, anot slaugytojos, žmonės žino bet kuriame Ukrainos kaime.
„Nesutikome žmonių, kurie nežinotų, kas ta Lietuva ir ką ji daro dėl Ukrainos. Daug girdėjome, kad esame maža šalis, bet padarome daug. Tiek iš kaimo babytės, tiek iš oficialių pareigūnų – Charkivo merijos, Derhačų merijos. Tai labai džiugu, labai malonu“, – sako V. Jankienė.
Ji pati viliasi, kad ši misija nebuvo paskutinė. Su ta pačia komanda slaugytoja į Ukrainą norėtų grįžti jau rudeniop.
„Atsiras naujų deokupuotų teritorijų, tai mes norėtume vykti būtent į tas šviežiai atkovotas vietas, nes ten pagalba būtų pati reikalingiausia. Esame pasiruošę tą daryti. Tik nežinia, ar toliau šios misijos tęsis, kas bus jų globėjas.
Būtų labai smagu, kad ir mūsų institucijos prisidėtų, nes iki šiol mūsų niekas nepaklausė, ką reikėtų daryti, kad mes į Ukrainą važiuotume ir toliau. Bet nesvarbu, kad mus siuntė ne valstybė, mes visada sakome, kad atstovaujame Lietuvai, nes taip ir yra. Esame lietuviai, didžiuojamės savo šalimi ir norime padėti Ukrainai tuo, kuo galime. Labai tikiuosi, kad tai nebuvo paskutinis kartas“, – mintimis dalijasi V. Jankienė.
