„Baltijos tyrimams“ atlikus visuomenės apklausos tyrimą dėl paminklo Justinui Marcinkevičiui, paskelbtą LRT, nustebino tai, kaip „Baltijos tyrimų“ atstovas Romas Mačiūnas interpretavo gautus statistinius duomenis (pritaria paminklui 36 %, nepritaria 18 % ir linkę palikti tai spręsti ateinančioms kartoms – 33 %) ir netgi kalbėjo, „kad problemą išpūtė tie, kas tam prieštarauja“.
Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys, atliekant tyrimą nepritariančiųjų atsakymai buvo išskaidyti į dvi grupes: „kategoriškai nepritariančių“ ir „paliekančių tai ateities kartoms“ (jei būčiau apklausiama, mano atsakymas patektų į pastarąją grupę: nepritariu, kad paminklas būtų statomas dabar, tačiau vienareikšmiškai palieku tai spręsti ateinančioms kartoms po 25–50 m.). Vis dėlto, abi šios atsakymų grupės reiškia, kad priešingai, nei teigia p. R. Mačiūnas iš „Baltijos tyrimų“, paminklo Justinui Marcinkevičiui Vilniuje šiuo metu nenori matyti net 51 % (18 % iš jų – kategoriški, 33 % linkę tai atidėti vėlesniam laikui ir ateinančioms kartoms), o paminklą statyti nori 36 %.
Tad p. Mačiūnui nederėtų šitaip manipuliuoti statistika, verčiant ją dar viena melo forma (apie Lietuvoje vykdomas visuomenės apklausas ir jų metodus galėčiau parašyti atskirą straipsnį). O juolab niekuo nepagrindžiant spekuliuoti, jog, cituoju: „Prieštaraujančių paminklui yra perpus mažiau nei jam pritariančių, tiesiog akivaizdu, kad šią problemą išpūtė tie, kas tam prieštarauja – tad jie ir matomi labiau ir yra aktyvesni, nes nori į save atkreipti dėmesį. Tad ir gali susidaryti įvaizdis, kad tokių yra daug.“
Taip pat skaitykite
Nei daug, nei mažai – o pusė, 51 %, kaip rodo p. Mačiūno kompanijos atliktas tyrimas. O kaip ten su tuo „problemos išpūtimu“? Pabandysiu atsakyti, pagrįsdama faktais.
Daug pastaruoju metu kalbėta apie „mirusio poeto, kuris negali apsiginti, puolimą“ – nors niekas nepuolė, nedergė bjauriais epitetais, nedegino knygų, nereikalavo uždrausti skaityti, mesti iš mokyklinių programų. Niekas niekada nelinčiavo a. a. J. Marcinkevičiaus voliodamas degute ir pūkuose, o tik suabejojo, ar sudėtingos biografijos, nevienareikšmiškai ir literatūrologų, ir visuomenės vertinamas poliarizuojantis kūrėjas ir jo konkretūs kūriniai tučtuojau verti paminklo ir jį verta statyti dabar.
Be to – vienoje ikoniškiausių, didelį istorinį klodą ir taip turinčioje Vilniaus centro vietoje, kuri siejasi, pirmiausia, su Radvilomis ir Šv. Jurgio bažnyčia, Oginskių rūmais. Išsakiau asmeninę nuomonę – beje, pagarbią, nukreiptą ne į asmenybę, bet į tai, kas asmenybės palikta istorijai ir skaitytojo valiai bei sampratai – į pačius kūrinius. Pastebėjusi, kad nors kūriniai („Trilogija“) parašyti ir labai įtaigiai, tačiau vis dėlto jie – melo ir propagandos kūriniai – ir aš, ir kiti paminklo skeptikai sulaukėme plūdimosi ad hominem. Kadangi nesu prisijungusi prie socialinių tinklų, feisbukinių batalijų mastas man liko nežinomas; galiu komentuoti tik viešai publikuotus tekstus, tačiau jų tonas darė gėdą poeto apologetams, it liudydamas, jog poezijos skaitymas nepaliko jokių pėdsakų nei jų sieloje, nei leksikoje.
Kai kurios reakcijos nenustebino. Dėsninga ir nuosekli pasirodė Vytenio Andriukaičio straipsnių serija – kaip socialdemokratų atstovas jis jau ne vieną dešimtmetį aktyviai darbuojasi dėl dviejų šios partijos „šventųjų“ (beje, panašiai skaldančių asmenų) – J. Marcinkevičiaus ir Algirdo Brazausko kanonizavimo paminklais, tiltų, gatvių, gamyklų ir dar kažin ko pavadinimais. Prajuokino tik politiko kvazi-religinis užsidegimas kuriant legendą – pasirodo, jaunystėje jis sugebėjo deklamuoti J. Marcinkevičiaus eilėraštį, kai šis dar nebuvo nė publikuotas (žinoma, negalime atmesti galimybės, kad ryškiausias tarybinės Lietuvos poetas anuomet niekam nežinomam jaunuoliui Andriukaičiui savo eiles lyg redaktoriui ar cenzoriui rodė prieš jas skelbdamas, bet ši galimybė mažai tikėtina – nebent p. Andriukaitis sugalvotų dar kokią nors įmantrią versiją; lauksime vaizduotės skrydžio tęsinio).
Niekas niekada nelinčiavo a. a. J. Marcinkevičiaus voliodamas degute ir pūkuose, o tik suabejojo, ar sudėtingos biografijos, nevienareikšmiškai ir literatūrologų, ir visuomenės vertinamas poliarizuojantis kūrėjas ir jo konkretūs kūriniai tučtuojau verti paminklo ir jį verta statyti dabar.
Įdomu tai, kad kilusi psichozė (kitaip to nepavadinsi) ir drabstymasis purvais turi aiškų priešrinkiminį politinį-partinį atspalvį. Į poeto, kurio niekas nepuolė, gynybą pakilo daugiausia ne literatūrologai (net priklausiusieji komunistų partijai ir pasisakantieji už sovietmečio literatūros neatmetimą, tokie kaip prof. Viktorija Daujotytė, šioje diskusijoje laikėsi santūrios, „palūkėjimo“ pozicijos), bet pirmiausia – politikai, kurių tikslu tapo normalią ir sveiką atminties, paveldo ir miesto erdvių tvarkymo diskusiją paversti visuomenę supriešinančiu rėksmingu konfliktu, tyčiomis dar labiau įpykdant galbūt mažiau mąstančius ar skaitančius žmones, kuriant menamus „priešus“, neva išniekinančius šių inertiškiau mąstančių žmonių šventybes, sukuriant „apsiaustos lietuvybės tvirtovės sindromą“ ir šitaip, kanalizuojant pyktį, telkti sau balsus.
Apmaudu, kad tai nustelbia svarbesnius, netgi egzistencinius valstybės ir sostinės klausimus: esu nesyk viešai kalbėjusi, kad šiuo metu ne paminklams reikia švaistyti pinigus, o juos investuoti į sostinės saugą ir gynybą. Tačiau debatuose pasigirdę isteriški poeto gynėjų balsai kalbėjo apie „teismus“, „linčą“, „perauklėjimus“, „išniekinimą“, „laužą“ ar netgi „nužudymą“. Įdomu buvo tai, kad spigiausieji balsai priklausė labai abejotinos politinės reputacijos asmenims.
Pavyzdžiui, Kazimiros „Utiugovnos“ Prunskienės augintiniui, neosovietinę tvarką vis bandančiam įdiegti Ramūnui Karbauskiui, „seno armėno“ draugui, prisipažinusiam, jog Lietuvai vaduojantis iš Sovietų sąjungos tebesvajojo tapti kolūkio pirmininku, kuris reziumuoja, kad laimės rinkimus prieš konservatorius ir „statysim tikrus paminklus Marcinkevičiui“, kur norėsim – dabar šis neįvykęs kolūkio pirmininkas, dar neseniai sabotavęs Lietuvos energetinę nepriklausomybę, gynybos planus ir stojimą į NATO, dar ir drįsta aiškinti žmonėms, stovėjusiems prieš omonininkus, tankus, BTR’us Vilniaus gatvėse ir aikštėse, kaip reikia vertinti 1988–1993 m. įvykius.
Puikiai pamenu, kad tuo laikotarpiu ant Atgimimo mitingų pakylų lipo ir žmonės, kurie vėliau – bent jau mano akyse – beviltiškai smuko dėl poelgių ir kalbų – jų balsai diskusijoje dėl paminklo J. Marcinkevičiui labai garsiai aidėjo ieškodami menamų priešų. Kalbant konkrečiai, tai – Arvydas „Istorinė Klaida / Žmonos rusiškas fondas“ Juozaitis, dėl savo ryšių su Rusija Lietuvos nacionaline grėsme VSD laikomas Zigmas Vaišvila bei Algirdo Paleckio rėmėjai iš marginalinių partijų. Nenustebino, kad į debatą dėl paminklo įsijungė sovietines tradicijas konservuojantys ir glaudžių ryšių su Rusija turintys merai – pvz., Živilė Pinskuvienė, kartu su vyru sukusi verslą su ne bet kuo, o buvusiu Rusijos vidaus reikalų viceministru (beje, pagarsėjusi ir paminklų sovietiniams okupantams restauravimu bei puoselėjimu Širvintose), Druskininkų „caras“ Ričardas Malinauskas, kaip brangiausią svečią priiminėjęs Rusijos ambasadorių jau po 2014 m.
Paradoksalu, bet tokie „gynėjai“ tik diskredituoja poeto atminimą, o jų puolimas paminklo skeptikų atžvilgiu veikiau vertintinas kaip komplimentas: vadinasi, viską darai teisingai; susirūpinčiau, jei Rusijos ir Kremliaus antieuropinio naratyvo apologetai imtų pritarti. Juokinga tik, kad šitie veikėjai visuomet pasisakymuose monopolizuoja kalbėjimą visos tautos (būtinai didžiąja raide) ar visuomenės vardu. Betgi derėtų išsiblaivyti iš pseudopatriotinės karštligės – abejonės ar viešas nepritarimas paminklo kam nors statymui, neigiamas paminklo vietos bei projekto, kritiškas literatūrinės kūrybos vertinimas dar nėra joks „teismas“.
Kilusi psichozė (kitaip to nepavadinsi) ir drabstymasis purvais turi aiškų priešrinkiminį politinį-partinį atspalvį. Į poeto, kurio niekas nepuolė, gynybą pakilo daugiausia ne literatūrologai, (...) bet pirmiausia – politikai.
Galbūt jau sunku kuo nors nustebinti, bet nenustebino ir tai, kad LR prezidentas Lietuvos intelektualus, kultūrininkus bei visuomenininkus mandagiai ir argumentuotai suabejojusius paminklo reikalingumu ir pabrėžiančius „istorinio atvėsimo“ poreikį, išvadino „inkvizitoriais“ – kartais kyla tam tikrų abejonių dėl p. Nausėdos humanitarinio akiračio ar populizmo, o kad vaizdingas (jo supratimu) frazes vartoja persūdydamas ir neatsakingai, pamiršdamas, kad viešai kalba ne kaip privatus asmuo, o kaip valstybinė institucija – tai faktas.
„Inkvizitoriai“ atsidūrė prezidentinio folkloro „perlų“ vėrinyje – kartu su devynmečiais, picomis, panele prie ežero, dantų pasta ir užpakalinėmis durimis. Akivaizdu, kad karštosiomis nepasitikrinta žodžio „inkvizitorius“ reikšmės – inkvizicija buvo bažnytinė, galios institucija, baudusi ir deginusi ant laužų už erezijas, už „neteisingą“, su bažnyčios mokymu besikertantį tikėjimo tiesų perskaitymą ir interpretavimą. Atkreiptinas dėmesys, kai ekonominį išsilavinimą įgijęs valstybės prezidentas ima nurodinėti, kaip humanitarinių mokslų daktarai, nacionalinės premijos laureatai rašytojai, literatūros profesoriai ir literatūros istorikai, filosofai, kultūros antropologai ar menotyrininkai privalo perskaityti ir vertinti poezijos kūrinius, pagal apibrėžimą inkvizicijos pusėje atsiduria būtent ne pavieniai, savo asmeninę nuomonę viešoje diskusijoje pagal kompetenciją išsakantys intelektualai, bet aukščiausiosios valdžios atstovas.
Dar ponas prezidentas pareiškė, kad atgimstant diskusijoms dėl poeto vietos gyvojoje atmintyje jo artimųjų atžvilgiu atliekamas „žudymo aktas“ – šitai, žinoma, kognityvinis disonansas, kurį, manyčiau, reikėtų atleisti dėl galimo pervargimo nuo didžiulio pastarųjų mėnesių krūvio. Visgi nuoširdžiai atsiprašau, jei užvirusi diskusija, kurioje girdėjosi ir mano trigrašis, skaudina poeto artimuosius, tačiau derėtų prisiminti, kad tam tikra prasme jie patys išprovokavo šią jiems nemalonią situaciją. Bet kurioje oraus elgesio manieras išlaikiusioje Europos šalyje, šeimos kreipiniai į institucijas ir miesto savivaldą su prašymais velioniui tėvui viešojoje miesto erdvėje pastatyti paminklą po netekties praėjus dešimtmečiui, būtų laikomi begal susireikšminusiu ir neoriu dalyku, neišvengiamai daliai visuomenės sukelsiančiu atmetimo reakciją.
Tokių dalykų savo velionius gerbiančios šeimos iš valstybės ar savivaldos neprašinėja, paprastai tokia garbė suteikiama plačiosios bendruomenės, išlaikius kelių kartų laiko patikrinimą, o šiaip, tradiciškai, šeimos artimiesiems pagal savo skonį ir finansines galimybes stato norimo dydžio ir formos paminklus kapinėse, neversdami jomis UNESCO paveldo saugomo miesto bendrųjų erdvių. Juolab kad Vilniuje J. Marcinkevičius jau įamžintas paminklu vienoje garbingiausių ir prestižiškiausių, labiausiai turistų lankomų miesto vietų – paminkline lenta su bareljefu Universiteto Sarbievijaus kieme. Tačiau šeimos norai – daugiau nerašyto etiketo ir susireikšminimo lygio klausimas; jis, žinoma, gali būti individualus.
Kur link suku su tokiu įvadu, apžvelgiančiu kilusią visuomenėje diskusiją? Ogi ten, kad šiandien J. Marcinkevičiaus kūrybos perskaitymas su literatūra ir jos turiniu beveik nebeturi nieko bendra. Priešingai, jis tampa politine manipuliacija bei istorinių traumų iliustracija. Labiausiai šaukti puolė, labiausiai nepamatuotus epitetus vartojo, purvus ant oponentų pylė ir diskusiją iki isterijos aštrino sovietmečiui nostalgiją jaučiantys žalieji ir valstiečiai, dar Sąjūdžio laikais susikompromitavę, ryšių su Rusija turėję ar turintys veikėjai, politikos marginalai, violetinio patvorio veikėjai, antivakserinės žaliųjų valstiečių suburtos basos mamos, sovietines tradicijas konservuojantys savivaldos politikai. Įdomu tai, kad visa šių asmenų retorika ir kalbėjimo būdas diskusijoje ir buvo grynai sovietinis – lozunginis, kuriantis priešų chimeras ir siekiantis nuversti „ponų valdžią“: pakeisk jų kalbose „Tautą“ „tarybine liaudimi“, „valdančiuosius“, „liberalus“ ar „leftistus“ – „buožėmis ir buržuaziniais elementais“, J. Marcinkevičių – Leninu, bus tiesiog kalkinė politruko kalbos kopija.
Kas būta naujo ir originalaus – tai, be abejo, Rašytojų sąjungos pirmininkės Birutės Jonuškaitės reikalavimas, kad visi būtume dėkingi sovietmečiui už jo suteiktą gėrį, nes, cituoju: „Ką jie veikė, (tie vyresnieji), kai J. Marcinkevičius rašė savo trilogiją, kur gyveno jų tėvai – ar ne tarybinės valdžios suteiktuose butuose? Ar dabar jų vaikai ir anūkai nepaveldėjo tų butų, ar jiems dabar ne gėda gyventi senamiestyje, tarkime, buvusiuose lenkų inteligentų butuose, arba tų žmonių, kurie buvo ištremti į Sibirą, pabėgo į Vakarus? Šiandien visu tuo gėriu naudojasi tarybinių piliečių vaikai ir anūkai. Kur jūs, kaltintojai, tuo metu buvote? Jūs, visi didieji kritikai, atsisukite į savo tėvus, į savo senelius, ar jie nebuvo Komunistų partijos nariai? Ko gero, kas antras, arba ir kiekvienas... Ar jie nebuvo prisitaikėliai? Ar dabar jūs nesinaudojate tų prisitaikėlių jums paliktu gėriu?“
Nenustebino ir tai, kad LR prezidentas Lietuvos intelektualus, kultūrininkus bei visuomenininkus mandagiai ir argumentuotai suabejojusius paminklo reikalingumu ir pabrėžiančius „istorinio atvėsimo“ poreikį, išvadino „inkvizitoriais“.
Kai šitai perskaitai, norisi įsižnybti. Bent jau man. Ir paklausti – kas tai: begalinis cinizmas ar begalinis kvailumas, reikalauti dėkingumo už sovietmetį ir visus be išimties vadinti prisitaikėlių palikuoniais? Sekant p. Jonuškaitės logika, lygiai taip pat turėtume būti dėkingi okupantams vokiečių fašistams, nes dėl jų daugybė lietuvių apsigyveno žydų butuose ir namuose, apsistatė jų baldais.
Ar, anot p. Jonuškaitės, turėtų būti dėkingi ir tie inteligentai, kuriems sovietai užkardė mokslus universitetuose, kurie buvo išmesti iš savo butų ir sugrūsti į komunalkes su žiurkėmis, atsitiktiniais tokiais pat vargšais žmonėmis ir iš Rasiejos atgrūstais perėjūnais bei funkcionieriais? O suardytos šeimos, perskirtos geležinės uždangos ilgiems dešimtmečiams ar net visam gyvenimui? Išvarytieji iš klestinčių ūkių, ištremtieji į Sibirą su kūdikiais, ten žuvusieji? Grįžusieji iš tremties, kurie buvo terorizuojami verčiant kolaboruoti su KGB arba likti visuomenės užribyje? Pakeltieji vidury 1968 m. nakties lietuvių medikai ir medicinos seserys, išvežti nežinoma kryptimi ir po kelių dienų plovusieji žmonių smegenis: tiesiogine prasme – nuo sovietinių tankų Prahoje, priversti prievarta rūpintis šitas žiaurybes vykdžiusiais rusų kareiviais?
Ar p. Jonuškaitė mano, kad tarybinei valdžiai turi būti dėkingi ir šie lietuviai? Prievarta išvežti rekrūtais į Afganistaną ir grįžę cinkuotuose karstuose, prievarta išvežti į Čornobylį ir ten praradę sveikatą, mirę anksčiau laiko? Sovietinių nehumaniškų „paskyrimų“ į skirtingus miestus išardytos jaunos šeimos? Kelios kartos Lietuvos vyrų, išprievartautų, muštų ir žemintų sovietinėje armijoje – galbūt tėvų tų pačių išgamų, kurie šiandien prievartauja, kastruoja ir žudo ukrainiečius? Ar turi būti dėkingi mano bendraamžiai vyrai, kuriuos dar 1990–1991 m. it pjudomus žvėris medžiojo sovietinė armija: jie miegodavo apsivilkę ir apsiavę, kad reikalui esant galėtų bėgti ir slėptis. O kaip dėl tų, kurie nenorėdami mirti nuo „diedovščinos“ ir kankinimų sovietinėje armijoje verčiau rinkosi žaloti savo smegenis ir gulėsi į psichiatrinę ligoninę nuodytis aminazinu? Jie irgi turi būti dėkingi sovietmečiui? Baudžiamoji psichiatrija, privatumo atėmimas, savicenzūros ir valdžios baimės diegimas, visuotinis skundimas, KGB „stukačiai“ kiekviename kiekvienos darbovietės padalinyje, sulaužyti likimai tų, kurie turėjo moralinį stuburą ir atsisakė vardan karjeros paspartinimo stoti į komunistų partiją ar tapti KGB skundikais – ar už šitai irgi, anot p. Jonuškaitės, turime būti dėkingi?
Rašytojų sąjungos pirmininkei galiu atsakyti į jos retorinį klausimą nuo savęs, asmeniškai: nežinau, kur, Tamsta, sovietmečiu lindėjote ir ką veikėte, jei drįstate šitaip ciniškai ar šitaip kvailai reikalauti dėkingumo sovietų valdžiai, bet manyje jo nėra ir nebus.
Manau, Rašytojų sąjungos pirmininkei po tokių skandalingų pareiškimų derėtų ne uzurpuoti „visuomenės nuomonę“ kalbant „visų“ vardu ir paminklus prastūminėti, ne pro-forma rengti bendraminčių „diskusijas“ į juos nekviečiant oponentų ir vėliau viešai meluojant, kad „buvo pakviesti, bet neatėjo“1, o viešai atsiprašyti visų tų, kurių likimus suluošino sovietmetis ir pagalvoti apie atsistatydinimą iš pareigų, nes tokie pasisakymai tik įtvirtina neigiamą Rašytojų sąjungos, kaip vis dar gajaus sovietinio relikto, reputaciją. Suprantu, kad skvere prie sovietų užgrobtų ir nacionalizuotų Oginskių rūmų, į kuriuos buvo įkraustyti režimui lojalūs „protų inžinieriai“, greta sovietų išniekintos, sandėliu paverstos ir vis dar neatsigaunančios Šv. Jurgio bažnyčios dabartinei Rašytojų sąjungai irgi norisi „pažymėti teritoriją“ paliekant pėdsaką, tačiau po tokių pareiškimų tai atrodytų tiesiog apgailėtinai.
Visada kalbu tik savo pačios vardu, bet, žinau, yra ir daugiau žmonių, kurie nepritaria pastaruoju metu propaguojamam melui ir falsifikuojamai istorijai, pridengiamai sovietmečio nusikaltimų vyniojimu į vatą, to sudėtingo, daugybę likimų suluošinusio laikotarpio „normalizavimu“. Nieko normalaus jame, deja, nebuvo: visa sovietinė sistema, pradedant nuo gimimo akimirkos, akušerinės prievartos ir kūdikių atiminėjimo iš motinų pirmosiomis dienomis, buvo skirta socialinės inžinerijos būdu išugdyti specifinį „tarybinį žmogų“ – sraigtelį be privatumo ir savivertės, susilpnintais žmogiškaisiais šeimos saitais, netikintį nei Dievu, nei pamatinėmis vertybėmis, bailų ir be asmeninės nuomonės, besislepiantį už minios pečių, nuolankiai nugurkiantį viską, kas nuleidžiama valdžios ir fanatiškai vykdantį jos nurodymus; pasiruošusį prisitaikyti, skųsti, įduoti.
Kursai viena kalba, kad įtiktų valdžiai, kita daro, kad pramistų, o trečia tylomis galvoja guosdamas save, kad „iš tiesų tai nesu toks“. Ne pilietį, o nužmogintą vergą, nuo kurio balso, iniciatyvos, atsakomybės niekas nepriklauso, kuris susirūpinęs vien primityviausių buitinių ir gyvybinių poreikių patenkinimu. Tokį, kokius dabar matome Rusijoje, kur tai didžia dalimi pavyko, kur net motinos pasiruošusios paaukoti sūnus už mirties išmoką, kailinius ar iš Ukrainos išmarodieriautą skalbyklę ir šaldytuvą.
Tik buvau liudininkė, jog Nepriklausomybę atkūrė ne, pasak p. Jonuškaitės, „kas antras prisitaikėlis“, ne svajotojai apie kolchozus, o būtent tie, neprisitaikiusieji Lietuvos žmonės, kurių nesunaikinamu laisvės ir valstybingumo genu taip didžiuojuosi. Dėkoti reikia ne vien laiku persiorientavusiems į naują vėją ir savo simbolinį kapitalą anuomet paskolinusiems LKP nariams J. Marcinkevičiui ar A. Brazauskui, bet pirmiausia visiems tiems, kurie išėjo į gatves: prieš tai dešimtmečius gyvenusiems ne su partinėmis ir valdžios privilegijomis, premijomis ir spec-parduotuvėmis, o ant skurdo ribos, su tremties ir represijų randais, bet tiesiu stuburu. Tiems, kurie tildomi ir stumdomi, sukandę dantis bandė išlaikyti orumą, padorumą ir sveiką protą. Tiems, kurie sovietmečiu tarsi apsišarvavę saugojo laisvės atsiminimus ar pasakojimus, pro tą šarvą stengdamiesi neįleisti sovietinio marazmo užkrato, to viso raudonojo lenininio mėšlo iš TV, laikraščių, kino, plakatų, lozungų ir paminklų aikštėse; negyventi taip, kaip juos vertė valdžia, ir kuriuos augdama girdėjau sakant: „Vis vien šitame durnyne amžinai negyvensime. Vis tiek Lietuva – tai Europa ir joje vėl būsime. Vis tiek Lietuva bus laisva.“
Rašytojų sąjungos pirmininkei galiu atsakyti į jos retorinį klausimą nuo savęs, asmeniškai: nežinau, kur, Tamsta, sovietmečiu lindėjote ir ką veikėte, jei drįstate šitaip ciniškai ar šitaip kvailai reikalauti dėkingumo sovietų valdžiai, bet manyje jo nėra ir nebus.
Kaip matome, užvirus tokioms užaštrintoms diskusijoms poeto figūra ir atminimas, paminklo statymas tampa simboliu, peraugančiu konkrečią asmenybę ir kūrybą. Jis tampa lyg lakmuso popierėliu – mūsų santykiui su sovietmečiu nusistatyti, ir, tam tikrai visuomenės daliai, kuri prisitaikė kaip ir poetas, su kuriuo pasąmonėje jie tapatinasi – pastanga legitimuoti, sušvelninti, išbalinti sovietmetį vaizduojant jį kaip „natūralią“ evoliuciją į šiandieninę Lietuvą. Na lyg ir nieko tokio, matote, 1988 m. stoti į partiją dėl karjeros ar studijų užsienyje, rašyti šlovinančius eilėraščius apie Leniną, kai jau išdrįsta plevėsuoti pirmosios trispalvės...
Tik, pamenu, niekinome anuomet tokius žmones, nes laisvės dvelksmas jau buvo ore, o lenininiu šlamštu normalūs žmonės seniai nebetikėjo. Tik esu liudininkė, kad Atgimimas ir Nepriklausomybės atgavimas neįvyko jokios „natūralios evoliucijos“ būdu – priešingai, jis įvyko, nes susilpnėjus SSSR ir apčiuopus eižėjimo plyšelį sprogte išsprogo pribrendęs Lietuvos žmonių protestas, konfliktas ir konfrontacija, noras gyventi laisvai, kaip visi europiečiai, kaip visaverčiai žmonės. Laisvėjimui įtakos daugiau turėjo ne poezija, o aštri proza, pakišusi negailestingą veidrodį: Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ – bene pirmasis disidentinės lietuvių prozos kūrinys, parašytas sovietinėje Lietuvoje ir aprašęs okupacinį gyvenimą ne „ezopine kalba“, o tiesą atspindėjusiais žodžiais.
O išsilaisvinimo kaina buvo kraujo ir gyvybių kaina, ir žuvo žmonės, kurie stovėjo priešakinėse protestų eilėse – dauguma jauni, o ne LKP bonzos, ne buvusi sovietinė nomenklatūra „ir-mes-dirbome-Lietuvai“, kurią dabar vis dažniau bandoma pristatyti kaip Nepriklausomybės „augintojus“, nors jie pradžioje sakėsi nekalbėsiantys, „kol kabės šitas skuduras“ (t. y. Trispalvė). Žmonės į gatves išėjo ir žuvo ar buvo sužaloti tikrai ne už brazauskinę „didesnę autonomiją SSSR sudėtyje“, ne už karbauskinę svajonę būti kolchozo pirmininku, ir ne už A. Juozaičio vienpartinę viziją bei „istorinę klaidą“, bet už siekį gyventi kaip laisvi europiečiai.
Pabrėžiu – laisvi europiečiai lietuviai, lygūs su švedais, danais, vokiečiais ar prancūzais, o ne sovietiniai ar post-sovietiniai žmonės, amžinos aukos ar amžinai suluošintieji, amžinai nešiojantieji sovietų vergo įdagą. Apie tai kalbėdavome minioje protesto mitingų metu. Tas šiandien jau įgyvendintas noras buvo toks stiprus, kad ėjome prieš tankus ir BTR’us. Šito nederėtų pamiršti. Švelninti ir vynioti į vatą sovietmetį, meluoti apie jį jaunesnėms kartoms dabartinėje geopolitinėje situacijoje – tai beveik nusikalstama. Nes jei, pasak kai kurių, prisitaikymas juk nieko tokio, juk kas antras buvo prisitaikėlis, tai kas čia tokio vėl prisitaikyti atėjus priešui ar esant okupacijos pavojui?
Leiskite nesutikti. Nes faktai tam prieštarauja.
Čia tik sovietinė ideologija labai lanksčiai elgėsi su faktais.
Beje ir pats J. Marcinkevičius – skaitykime, ką jis pats rašė ir manė. Žodis poetui: „Lietuvio sąmonė labiau trokšta mito, nei istorijos: tikros, su nuopuoliais, pralaimėjimais, nusikaltimais – t. y. vyksmo, judėjimo. Lietuvis mieliau gyventų pagal mitą, nei pagal tikrovę. Tai vaikiška sąmonė, klystanti ir klaidinanti. Ji nepakelia istorijos. Valstybės istorija – ir kultūros istorija. Protas nepakelia savo laisvės arba, kitaip tariant, mūsų laisvė nepakelia savęs.“
Akivaizdu, kad nesu ir nebuvau tikslinė J. Marcinkevičiaus auditorija. Man mitų nereikia, man reikia istorijos: kad suprasčiau, kas esame; mano protas pajėgus suvokti ir tamsias Lietuvos istorijos dėmes, ir nepatogias jos tiesas. O juo labiau laisvę ir jos atsakomybę. Ir atsakomybę už savo žodžius: deja, bet šitoks požiūris į žmones kaip infantilius, nepakeliančius istorijos, kuriuos reikia maitinti kokiais nors didingais mitais, yra labai... sovietinis. Būtent tokią mitokūrą matėme Sovietų Sąjungoje, būtent tokią – istorijos perrašymo į fanatišką imperinį mitą – matome Rusijoje ir dabar.
Kad faktai – tiesa – nedaug verti, J. Marcinkevičius pats aiškiai teigia „Mindaugo“ prologe. Štai jo požiūrio į istoriją credo:
Baltasis metraštininkas
Faktai!
O žmogus, o žmonės?
Kas dedasi juose, kas juos kankina?
Kodėl jie džiaugiasi, kodėl jie liūdi?
Kodėl juose taip viskas susipynę,
į neišnarpliojamą kamuolį? O faktai –
kaip akmenėliai Nemuno pakrantėj,
nugludinti istorijos bangų,
Vaikams tetinka mėtyti į upę. Mums reikia
Visumą aprėpti. Žmogų!
Jo priežastį ir tikslą jo išaiškint!
Juodasis:
Žmogus be faktų – ne žmogus.
Baltasis:
Bet faktas be žmogaus – taip pat ne faktas.
Gerai, tu duok faktus aš duosiu žmogų.
Žinoma, poetas tapatinasi su Baltuoju metraštininku, tarnaujančiu „istorijai, ir mokslui, tiesai, ir būsimoms kartoms. Tegu sužino jos tiesą apie mus“. Tačiau – paradoksalu – faktus (t. y. tiesą) – siūlo mest į upę, vien tam jie tetinkami. Tai – J. Marcinkevičiaus žodžiai, kuriuos dabar bando įgyvendinti ne vienas jo gerbėjas, siūlantis upėn išmesti ne visai garbingus biografijos faktus, pamiršti kai kuriuos poeto apkartusius ir garbės jam nedariusius pasisakymus, tekstus jau iš Nepriklausomybės dešimtmečių, kurių lyderyste ar moraliniu kompasu, na, niekaip nepavadinsi2. Sutinku, kiekviename žmoguje viskas susipynę į neišnarpliojamą kamuolį, daugelyje mūsų kasdien vyksta kova tarp žema ir aukšta, tarp gėrio ir blogio, tarp sąžinės ir bailumo. Kas galiausiai tą kovą laimi – parodo būtent mūsų poelgiai, mūsų veiksmai, mūsų faktai, kūrėjų atveju – kūriniai. Ką pasakoja J. Marcinkevičiaus kūriniai, rašyti išmetant faktus į upę, kad jis galėtų mums duoti jo pageidaujamo „Žmogaus“ mitą?
Pirmiausia sutarkime, jog yra visiškai kūrybiškai teisėta sąvoka: licentia poetica, poetinė licencija – rašytojo, menininko valia fantazuoti ir interpretuoti, suteikti faktui ar žmogui savo vertinimą, „kūną ir kraują“. Istoriniai personažai gali tapti fantastiniais herojais steampunko ar komikso žanre, skraidyti ant šluotos ar susitikti romano puslapiuose, nors istoriškai negalėjo būti toje pat vietoje tuo pat metu. Jei pažiūrėtume mano ankstesnius pasisakymus per 15 m. – kartojau ir kartosiu, nors pati tokiu metodu nekuriu, bet laikau jį visiškai teisėtu kitų autorių kūryboje, ypač jei kūrinys talentingai parašytas.
Taip pat visuomet kartojau, kad menininkas ir moralė – problematiškas klausimas. Daugybė talentingų menininkų buvo amoralūs – Caravaggio nužudė žmogų, Berninis – iš pavydo sužalojo meilužės veidą, Dostojevskio biografija išmarginta žemais poelgiais; bet vis dėlto niekas nėra tikriau pavaizdavęs žmogiškojo trapumo ir atgailos už Caravaggio, Berninis tebeišlieka neprilygstamu skulptoriumi, galinčiu atvaizduoti ir kūniškumą, ir dievišką ekstazę, ir retas kuris sugebėjo taip tiksliai atvaizduoti niekšų sąmonę kaip Dostojevskis, o ir jo neskaitydami šiandien nesuprasime, kuo sirgo ir serga Rusija. Genialūs kūriniai – atskiri pasauliai, atskiri prasmės mikrokosmosai, jie pergyvena autorius, jų biografijas ir nuodėmes, ir tai jie gyvena su vėlesnėmis kartomis, jie joms byloja.
Laikas daug ką patikrina ir daug ką atleidžia, atskiria meno grūdus nuo pelų. Kartojau ir kartosiu, kad kiekviena karta turi perskaityti ir įvertinti kanoninius kūrinius pati, savarankiškai juos apmąstydama ir nustatydama santykį su jais. Tai ir yra laiko testas, paaiškinantis, kodėl Shakespeare’o dramas ar Cervanteso „Don Quixote“ tebeskaitome ir dabar, o kai kurie XIX a. bestseleriai, dėl kurių anuomet eita iš proto ar netgi žudytasi, šiandien nugrimzdę užmarštin.
Vis dėlto, kalbant apie meną ir moralę yra ribos, kurias meno kūrinyje peržengus, atsiduriame teritorijoje anapus to, ką visas civilizuotasis pasaulis laiko nepajudinama vertybine gėrio, grožio ir tiesos triada. Anapus meno prasmės ir tikslo.
Ta riba – tai riba tarp melo ir tiesos, kai kūrėjas kurdamas sąmoningai žino, kad meluoja ir įžengia iš meno sferos į ideologijos ir sąmoningo tarnavimo amoraliam stipriajam teritoriją. Ir ką daryti, jei ne kūrėjas, o pats tokiu principu sukurtas kūrinys skaitant ir apmąstant neišlaiko laiko patikrinimo? Jei perskaičius kyla klausimas, ar iš melo ir sąmoningo apjuodinimo kūrinyje gali gimti gėris?
Kalbant apie J. Marcinkevičiaus kūrybą, būtinai pakalbėkime apie mirusiųjų, kurie negali apsiginti, šmeižtą. Tai, visų pirma, „Katedros“ personažas vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. Kaip liudija istoriniai faktai – asmenybė nelabai simpatiška, korumpuota, iššvaisčiusi valstybines lėšas, baigusi gyvenimą kartuvėse dėl abejotinų politinių pažiūrų, tačiau, kita vertus, nuveikusi labai daug gera savo mecenatyste Lietuvos menui ir ypač – mūsų visų taip mylimai lietuvių kalbai puoselėti. Tai I. Masalskis padėjo pamatus kalbiniam sąjūdžiui, tai jo iniciatyva Vilniaus vyskupijos parapinėse mokyklose pirmąsyk pradėta mokyti vaikus skaityti ir rašyti gimtąja kalba: taip, kaip jie kalba namuose – lietuviškai, gudiškai.
Be to, I. Masalskis buvo vienas pirmųjų, svariai prabilusių apie poreikį panaikinti baudžiavą. Tačiau nėra nė vieno istorinio šaltinio, liudijančio, kad vyskupas I. Masalskis buvo žudikas. Juk būtent vaikažudžiu – o tai viena didžiausių įmanomų nuodėmių – jį „Katedroje“ lyg niekur nieko pavertė J. Marcinkevičius. Pirmiausia netiesiogiai – dėl I. Masalskio nepriežiūros (nes pjesėje skiria daugiau dėmesio prabangiems Verkių rūmams statyti) sugriūva senoji, anot poeto, išsikvėpusią Bažnyčios instituciją poemoje simbolizuojanti Katedra, ji užmuša nekaltą ten buvusį vaiką, kurį kelissyk poemoje aprauda jo išprotėjusi motina. Antrą kartą vaikažudžiu I. Masalskis jau paverčiamas tiesiogiai – jis meluoja suvedžiotai išgalvotai vienuolei Ievai, kad jų nuodėmės kūdikis neva auga saugus, kad pats jam suteiks Pirmosios Komunijos sakramentą, o iš tiesų pjesėje „paaiškėja“, kad I. Masalskis kartu su Bažnyčia vaiką sunaikino. Ieva, šitai sužinojusi, miršta nuo širdies smūgio.
Sutinku, kiekviename žmoguje viskas susipynę į neišnarpliojamą kamuolį, daugelyje mūsų kasdien vyksta kova tarp žema ir aukšta, tarp gėrio ir blogio, tarp sąžinės ir bailumo. Kas galiausiai tą kovą laimi – parodo būtent mūsų poelgiai, mūsų veiksmai, mūsų faktai, kūrėjų atveju – kūriniai.
Realus istorinis asmuo, vyskupas, populiariausio tuo metu sovietmečio poeto apdergiamas pagal visus ateizmo reikalavimus įtaigiai apkaltinant jį nebūta, krikščioniui mirtina nuodėme – gyvybės atėmimu. Šios nuodėmės velionis I. Masalskis neatsiplaus prieš dešimtis ar šimtus tūkstančių savo tautiečių, XX a. II p.–XXI a. pr. J. Marcinkevičiaus skaitytojų ir gerbėjų. Perfrazuojant šnekas apie „kaskart nužudymus“, J. Marcinkevičiaus valia I. Masalskis kaskart nužudo kūdikį ir vienuolę kiekvieną sykį kam nors perskaičius „Katedrą“. Ir dar toji poeto Katedra griūdama kaskart nužudo tą užklydusį, išprotėjusios motinos apraudamą vaikutį.
Niekas J. Marcinkevičiaus nevertė šitaip meluoti apie mirusį ir negalintį apsiginti žmogų (I. Masalskį). Poetas pasirinko šitai – apkaltinti realų vyskupą (beje, tekste kartu apkaltindamas ir visą Bažnyčią – „Bažnyčia ras ir priemonių, ir būdų, / Kaip manimi atsikratyti... Ras / Taip, kaip surado būdą sunaikinti, / Ignacijau Masalski, jūsų sūnų!“3) vaikažudyste pats. Kad įtiktų valdžios ideologijai – ateistinei, vaizduojančiai absoliučiai visus kilminguosius ir Bažnyčios hierarchus kaip klasinius priešus, degradavusius asmenis, niekšus ar inkvizitorius. Poetas dėl „dramatinio efekto“ primeluoja apie kūdikių „atsikratymą“, „sunaikinimą“, nors būtent XVIII a. pab. Lietuvoje katalikų bažnyčia ir konkrečiai vyskupas I. Masalskis daro kai ką visiškai priešinga – jie rūpinasi pamestinukais, steigia prieglaudas, ieško kūdikiams žindyvių. I. Masalskis 1771 m. liepos 30 d. laiške Šv. Jonų bažnyčios klebonui Adomui Ancypai rašo: „Iš savo ganytojiško jautrumo Vilniuje įsteigėme naują fundaciją pamestinukams ir vaikams, kurie neturi galimybių pragyventi. Tuo tikslu prašome didžiai maloningojo pono pagalbos ir įpareigojame, kad savo parapijoje atrinktumėte žindyves, galinčias maitinti vaikus, sveikas, karštai tikinčias ir pilnas meilės artimui. <...> kiekvienai žindyvei už jai patikėto vaiko maitinimą ir išlaikymą per poną bus mokama po aštuonis auksinus kiekvieną mėnesį.“
Tačiau ima J. Marcinkevičius ir parašo, kad pamestinukų labdarys – tai vaikažudys. Nes kitaip nebūtų įtikęs valdžiai. Tai pačiai, kuri rašydama persekiojo tikinčiuosius ir vienuolius, Katalikų bažnyčios kronikos platintojus, kuri išniekintose Lietuvos šventovėse buvo įrengusi daržovių, miltų ir baldų sandėlius, priešo armijos remonto dirbtuves, kuri išniekino Šv. Jurgio bažnyčią. Tai dabar greta drėbtelsim paminklą „Trilogijai“ – šitos sovietų ateistinės ideologijos ruporui? Ir poetui, kad anuomet, rašydamas „Katedrą“ taip įtaigiai ir poetiškai paspardė gulintįjį – ir taip jau represuotą Bažnyčią bei Lietuvos tikinčiuosius? Nors jau anuomet vertinamas poetas būtų galėjęs kūrinyje išsisukti ir be tokios propagandos.
Tikroji, istorinių faktų liudijama Lauryno Gucevičiaus drama – pagaliau meritokratine virstančios valstybės žlugimas, išmušęs jam iš po kojų talentu ir darbu užtarnautą pagrindą, draugiško, mentoriumi nuo jaunystės buvusio, jo kūrybą įgalinusio mecenato I. Masalskio netektis, kova ir sužeidimas Tado Kosciuškos sukilime ir galimas sąžinės kompromisas pradėjus dirbti okupantui Nikolajui Repninui, rašytojui netiko. Nes netiko partijai, kuriai priklausė. Todėl perrašė istoriją, kaip reikėjo valdžiai, lyg iš George’o Orwello „1984“. Padarė tai pagauliai sueiliuodamas, sužavėdamas patiklius skaitytojus. Kaip jo minimas metraštininkas iš „Mindaugo“: faktus, kaip akmenėlius – Nemunan, kas buvo balta – tapo juoda, padavė sovietinės propagandos pageidaujamą „žmogų“ – „blogietį“ vyskupą aristokratą, „gerojo mužiko“ architekto priešą. Nors iš tiesų I. Masalskis buvo didis architekto geradarys ir istoriniuose šaltiniuose aprašyta, kad L. Gucevičius verkė, kai vyskupas pakartas Varšuvoje.
Yra meninė laisvė ir poetinė licencija, bet yra ir riba. Literatūros kūrinyje paversti žudiku konkretų mirusį žmogų, kai tam neturima visiškai jokių įrodymų, o vien įsiteikiant valdžios propaguojamos „klasių kovos“ ir ateizmo ideologijai – paprasčiausiai nelabai dora. Kas kad pašlovinta, apmokėta rekordiniais sovietmečio honorarais, iki šiol labai, labai populiaru.
Visa kita, visi kiti pramanai „Katedroje“ – L. Gucevičiaus pervadinimas sovietine „Stuokos“ prielipa, pavarde, kuria jis niekada pats nepasirašinėjo (beje, ją, įsigaliojus desovietizacijos įstatymui, reikėtų pašalinti nuo gatvės lentelių), jo ir I. Masalskio nuoširdžios draugystės pavertimas priešiškumu, bajoro titulo ir herbo atėmimas iš architekto, architekto kaip šuns raišiojamas prie kolonų už bausmę, daugybė kitų klasinių ir religinių melų visgi atrodo atleistini niekai, palyginti su I. Masalskio apkaltinimu nužudymais. Tai tokia sovietinės ideologijos klastotė, kad susimąsčius atima žadą. Jei norite pažinti I. Masalskį – skaitykite puikią ir objektyvią istoriko Eligijaus Railos vyskupo biografiją, bet ne šį sovietinį šmeižtą.
Norite „Katedrai“ ir „Trilogijai“ pastatyti paminklą? Prašom, bet tik ne mano vardu ir todėl nenoriu tylėti. Tai, ką prarijo kažkada nors krislelio laisvės išbadėję žmonės, išsiilgę nors skiemenų „Lie-tu-va“ ar „Ka-te-dra“, šiandien skaitant ir apmąstant tuos skiemenis apsupusius sakinius, tą melagingą pasakojimą apie mūsų istoriją, deja, kelia didelių abejonių.
Ilgą laiką galvojau, kad gal tai, šitie poetiniai J. Marcinkevičiaus pramanai, iš paprasčiausio neišsilavinimo, iš nežinojimo. Juk buvo ne istorikas. Bet pribloškė tai, jog paaiškėjo, kad rašant „Trilogiją“ jam talkino profesionalūs universiteto istorikai, konsultavę ir tiekę istorinių šaltinių faktus ir apie Mažvydą, ir apie L. Gucevičių. Literatūrologas Regimantas Tamošaitis yra publikavęs straipsnį, kuriame šitai aptaria, mini, kad vienas iš talkinusių istorikų buvo itin nusivylęs tuo, kaip liko pavaizduotas Mažvydas. Vadinasi, poetas disponavo visa jam istorijos specialistų suteikta informacija. Ir vis vien – visiškai sąmoningai Mažvydą pavertė neatpažįstamu net jo tyrėjams: „žodį“ keliančiu aukščiau už Dievą, o tikėjimą vadinančiu „kilpos užsinėrimu ant kaklo“; labdarį I. Masalskį – vaikažudžiu, profesiniais pasiekimais nobilituotą, bajoryste išdidų L. Gucevičių – nuolat prisigeriančiu, rėkiančiu „mužikas esu!“. Mindaugas, pirmasis suvokęs įsiliejimo Europon svarbą, karūnuojamas lygiaverčiu popiežiaus įteisintu valdovu, pavaizduotas kaip antivakarietiškas, antieuropietiškas. Kokia jau ten „Ezopo kalba“ – sovietinė ideologija badyte bado akis skaitant „Trilogiją“, lyg nebūtų buvę galima parašyti be jos. Kas kad sueiliuota meistriškai, pagauliai, paprastai ir su patosu; taip, kad žmonėms patiktų, kad taptų populiariu mitu. O esmė, turinys – negi nebesvarbu?
Kol kas, manau, ginti reikia ne poetą, kurio niekas pernelyg nepuola – vien kai kurie nesutinka, kad jis būtų nekritiškai verčiamas stabu, kurį reikalaujama visuotinai aklai garbinti ir vadinti „tautos sąžine“, kad kūriniams būtų priskiriamos neegzistuojančios etinės dorybės, kuriomis jie nespinduliuoja. Manau, priešingai, nei teigė J. Marcinkevičius, mes, lietuviai nesame vaikiškos sąmonės ir galime gyventi nebe mitais, o istorija, blaiviai žvelgdami ne į sudievintą stabą, o į realų rašytoją: neneigiant jo kai kurių nuopelnų istorijoje, bet matant ir labai probleminį jo literatūros kūrinių turinį bei sovietiškai konformistines idėjas. Labai apmaudu dėl to, kad įsiplieskus aistroms, kai kuriems jau kaip sovietmečiu įsijungia savicenzūros jausmas, štai literatūrologas Rimantas Kmita pareiškė J. Marcinkevičiaus kūrybos nebetyrinėsiąs dėl kylančių įtampų. Jo teisė, tačiau liūdna. Mūsų lituanistikai reikia ne stabų, bet studijų.
Norite „Katedrai“ ir „Trilogijai“ pastatyti paminklą? Prašom, bet tik ne mano vardu ir todėl nenoriu tylėti. Tai, ką prarijo kažkada nors krislelio laisvės išbadėję žmonės, išsiilgę nors skiemenų „Lie-tu-va“ ar „Ka-te-dra“, šiandien skaitant ir apmąstant tuos skiemenis apsupusius sakinius, tą melagingą pasakojimą apie mūsų istoriją, deja, kelia didelių abejonių.
Kultūros karuose man visuomet norisi paliaubų, nes kultūriniai įsitikinimai visuomet ir intymiai asmeniški, ir vertybiniai – į pagarbą jiems teisę turi abi pusės. Kalbant apie kompromisą, kuris galėtų sutaikyti priešingus visuomenės požiūrius, – kompromisas būtų palaukti. Pagerbkime, kas norite, poetą kapinėse Visų Šventųjų dieną ar per jo gimtadienį, ant namo, kuriame gyveno, lai būna dar viena atminimo lenta. Beje, išvengiant neskoningų ir sostinę darkančių paminklų, būtent atminimo lentomis (panašiu principu kaip Londono žydrosios plaketės) siūlyčiau pažymėti daugelio mirusių rašytojų ir kitų kūrėjų namus – tai būtų puiki iniciatyva nukreipti miestiečių ir svečių srautus į atokesnius miesto rajonus, šiuos paversti kultūrinės traukos vietomis; to reikia rajonų bendruomenėms, o ir XX–XXI a. Vilniaus literatūros ir meno žemėlapis, anaiptol ne vien Senamiestis ir Centras. Bet iš tiesų rašytojų tikrieji paminklai yra jų knygos, kol jos skaitomos – tol jie gyvi.
Todėl Rašytojų sąjunga, užuot švaisčiusi pinigus ir energiją prastiems Vilniaus nepapuošiantiems paminklams, dėl kurių kyla kultūrinių mūšių, verčiau išleistų dailų, kolekcinį J. Marcinkevičiaus visų (nekupiūruojant nė „Pušies...“, nė eilėraščių apie partiją ar Leniną) kūrinių rinkinį – kas norės, kam patinka, tas nusipirks savo bibliotekon, tuo finansiškai parems ir poeto artimuosius, jo kūrybinių teisių paveldėtojus. O kol kas reiktų atvėsti, kol galėsime skaityti be politikos ir politikų instrukcijų, be paminklų, ir be užgauliojimų dėl to, kaip perskaitėme. Laikas išmokti nebe skanduoti, o skaityti kūrinius.
Skaityti, bandant suprasti, ką gi ta „Lie-tu-va“ vis dėlto reiškė J. Marcinkevičiui, kodėl „Katedroje“ jis rašė, kad Lietuvos ginti, priešintis okupantams neverta, nes, anot Moterų ištarmės pjesės pabaigoje: „Tėvynė! Laisvė! Ū, prakeikti žodžiai, / Per amžių amžius laistomi krauju / Ir mūsų ašaromis – vis neprigyja / Vis nesulapoja, neduoda vaisių. / Ir kas juos sugalvojo? Dieve mano / Kas juos išrado, motinų nelaimei?“4 ir kaip Antroji Moteris jai atitaria, kad jos per skausmus pagimdo vaikus, tėvynę, laisvę ir vėl per skausmus praranda visut viską.
Laurynas prisako Katedrai: „Jei katedra nesugebėjai būti / Priimki viską, ką tau beatneštų / Ir mes, ir būsimosios kartos. Viską. / Priimki viską. Nieko neatmesk.“ Marcinkevičiaus ištarmė „Katedros“ pabaigoje vėlgi istoriškai melaginga, nes sakyti, kad laisvė nėra prigijusi XVIII a. pab. Lietuvoje, vis „niekaip nesulapojusi“, absoliuti nesąmonė, juk būtent per padalijimus iki tol buvusi visiškai laisva ir savarankiška valstybė, kaip sykis pirmą kartą savo istorijoje tos laisvės neteko. Laisvė LDK buvo ne vien „sulapojusi“, bet netgi išskirtinė ano meto kontekste, su lietuviškai surašyta Konstitucija – pirmąja Europoje, antrąja pasaulyje. Abejonių kelia ir finalinis leitmotyvas, kad priešintis – neverta, savo kraujo už laisvę lieti – neverta, tereikia kantriai atkentėti viską: ir okupantus, ir muziejų Katedroje (Ateizmo muziejų Šv. Kazimiero bažnyčioje, daržovių sandėlį Augustijonų bažnyčioje, baldų – Misionieriuose, knygų – Šv. Jurgio, rusų karinės technikos remonto dirbtuves – Trinitorių šventovėje).
Daugiau nei abejotini poeto priesakai – ypač Nepriklausomybės kartoms, kurios jau pagyveno prigijus laisvei; ypač kai virš mūsų vėl pakibusi grėsmė, kai vėl reikia būti pasiruošus ginklu apginti Lietuvą. Manau, su J. Marcinkevičiumi nesutiktų ir ukrainiečiai – na, akivaizdu, jog nėra jie pasiruošę į savo katedras nuolankiai priimti „visko, ką [likimas] beatneštų“; ypač – rusų bombų. Dėl to ir kaunasi iki paskutinio kraujo lašo, gina ir savo katedras, ir Tėvynę, ir laisvę.
Paradoksas tas, kad iš tiesų ir mes patys prieš trisdešimtį metų visiškai paneigėme „Katedroje“ išsakomus J. Marcinkevičiaus samprotavimus ir poetinius nuolankaus kentėjimo su kančios patosu priesakus: ir kraują už laisvę praliejome, ir laisvę iškovojome, ir okupantams pasipriešinome, ir jų armiją išgrūdome, ir lygiaverčiais europiečiais tapome, ir, svarbiausia, įrodėme, kad minia (kurios nors ir garbintas, J. Marcinkevičius, beje, nemėgo, savo poezijoje linksniavo ją su panieka) gali būti ne vien pikta, akla, kvaila ar žiauri, bet ir susitelkusi gėrio bei laisvės bylai. Ir net skanduojanti paties poeto parašytus atskirus žodžius, ištrauktus iš labai sovietinės ideologijos konteksto kūrinių, ir suteikianti jiems naują, nenugalimo laisvės troškimo prasmę, kurios rašant, galbūt, ten tiek daug nė nebuvo įdėta.
Tad poeto nereikia ginti – niekas jo nepuola. Tik abejoja, ar „Trilogijoje“ išsakytos ateizmo, sovietinio nuolankumo ir prisitaikymo idėjos, į jas įsigilinus, šiandien tikrai nusipelno paminklų – ar tai toji etinė aukštuma, kuria norime iškelti pavyzdžiu ateinančioms kartoms? Ar jų tikroji prasmė – kvietimas nuolankiai kentėti priespaudą, prisitaikyti ir išgyventi – išlaikė laiko patikrinimą? Ar jis byloja mums šiandien, kai reikia ryžto priešintis? Ar tikrai tebematome istorinius personažus – Mindaugą, Mažvydą, Gucevičių kaip ano laikotarpio primestos marksistinės klasių kovos ideologines klišes-karikatūras?
Šiandien, po 30 m. Nepriklausomybės ir laisvo nuo sovietinės ideologijos mokslo žinome apie juos kur kas daugiau faktų, vadinasi – ir tiesos. Ar tebesame, pasak J. Marcinkevičiaus, „vaikiškos sąmonės, mieliau gyvenantys pagal mitą, nei pagal tikrovę, nepakeliantys savo pačių laisvės“? O gal, pasiklausius, kaip žmonės kalba apie J. Marcinkevičiaus reikšmę, iš tiesų sentimentus ir aistras kelia tik mūsų pačių, anuomet susirinkusios įvairialypės minios atsiminimai apie pakylėtą jausmą skanduojant poeto žodžius, mūsų asmeninių svajonių ir jaudulio ašarų aidai atmintyje?
Kilusi diskusija, į kurią taip aktyviai prieš rinkimus pasijungė politikai, rodo, kad kol kas reikia ginti ne poetą, kurį – normalu – kai kas mėgsta, kai kas – vertina skeptiškai, bet mūsų teisę skaityti literatūros kūrinius taip, kaip skaito laisvi žmonės laisvose šalyse – be cenzūros, be valdžios apynasrio, be prezidento, pro-rusiškų politikų ir pro-sovietinių partijų ar buvusių komunistų partijos narių nurodymų. Teisę skaityti kūrinį ne per politinę ar politinių nuopelnų prizmę, o perprantant ir apmąstant jų turinį, susikuriant asmeninį santykį. Kol kas reikia ginti laiko ir skaitytojų teisę tikrinti literatūros kūrinių išliekamąją vertę, leisti literatūrai būti natūraliai užgrūdinamai neišvengiamuose kartų konfliktuose.
Tad poeto nereikia ginti – niekas jo nepuola. Tik abejoja, ar „Trilogijoje“ išsakytos ateizmo, sovietinio nuolankumo ir prisitaikymo idėjos, į jas įsigilinus, šiandien tikrai nusipelno paminklų – ar tai toji etinė aukštuma, kuria norime iškelti pavyzdžiu ateinančioms kartoms?
Oskaro Koršunovo „Katedros“ pastatymas 2018 m. bei po jo pasirodžiusios jaunesnės kartos kritikų ir žiūrovų recenzijos rodo, kad vėlesnės kartos gali skaityti kūrinį visiškai kitaip, be sovietmečio krūvio – ir tai šventa jų teisė, kurią ginsiu iki paskutinio savo atokvėpio. Kaip ir jūsų teisę manyti ir kalbėti apie mane ką tik norite, vertinti šį straipsnį (atkreipkite dėmesį – jis nagrinėja ne poeto asmenybę, bet jo kūrinius, jų kūrimo metodą bei visuomeninę recepciją) kaip tik norite. Vien juokas ima girdint, jog kritiška nuomonė apie J. Marcinkevičių reiškiama „vaikantis populiarumo“ ar „iš nesaugumo“.
Populiarumo man netrūksta, priešingai, po tokių tekstų jį veikiau prarandu tarp tų 31 % paminklo norinčių žmonių, pradeda skrieti įžeidinėjimų purvo gurvuoliai. Bet esu įsitikinusi, kad apie šias problemas verta kalbėti, verta jas apmąstyti. Tiesa ir laisvė to vertos. Nes, priešingai nei J. Marcinkevičius, nemanau, kad Lietuvos visuomenė kvailokos vaikiškos sąmonės, ištroškusi mitų, o ne istorijos tiesos, kad mūsų visuomenė nepakelia savo pačių laisvės.
Pagarba Lietuvos visuomenei liepia nevengti atvirai diskutuoti skausmingomis temomis. Nes, priešingai nei J. Marcinkevičius, nemanau, kad laisvė yra įmanoma, kai Tėvynė tave uždaro savyje, uždarydama kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro. Tai jokia ne laisvė, o agonija ir tiek – ir jos niekada nelinkėsiu lietuvių literatūros kūrinius skaitysiančioms ateinančioms Lietuvos kartoms.
1 Vytauto Toleikio, diskusiją inicijavusio straipsnio autoriaus teigimu, kvietimo jis sulaukė likus 2 valandoms iki diskusijos.
2 Reikia turėti gana iškreiptą suvokimą, kad nepažįstamas moteris, siekiančias pasirinkti pavardes be vedybinės priesagos pavadintum „amoraliai gyvenančiomis“.
3 Marcinkevičius J. Katedra, Vilnius, 19..., p. 257.
4 Op. cit, p. 300.
