Egzistuoja sena auksinė taisyklė: jei norite suprasti, kur link juda valstybės ar valstybių politinė sistema, stebėkite ne skambias toliaregiškas deklaracijas, o mažas kasdienes diskusijas.
Tikriausiai niekam nekyla abejonių, kad pasaulis ir Europa šiandien susiduria su išskirtinai rimtais iššūkiais. Ukrainoje penktus metus vyksta karas, kuris iš esmės pakeitė saugumo situaciją ir išaugino grėsmės lygį visame žemyne. Įvairiose pasaulio vietose plieskiasi vis nauji konfliktai. JAV aktyviai plėtoja pramonę, siekdamos sustiprinti savo technologinį pranašumą. Kinija plečia savo ekonominę ir geopolitinę įtaką pasaulyje ilgalaike investavimo strategija.
Ir tuo pat metu, kai kasdien kalbame apie gynybą, Europos Parlamente bei kitose ES institucijose aktyviai verda diskusija, ar tokie pavadinimai kaip „burgeris“, „dešrelė“ ar „kepsnys“ turėtų būti leidžiami tik gyvūninės kilmės produktams. Kitaip tariant, ar „veganiškas burgeris“ ir „augalinės dešrelės“ neklaidina europiečių.
Argumentas: reikia apsaugoti vartotoją. Tik kad dauguma vartotojų Europoje šiandien tikisi kiek kitokios apsaugos: nuo realių grėsmių, ne teorinių pavojų. Juolab, tyrimai rodo, kad žmonės puikiai supranta skirtumą tarp avinžirnių ir jautienos.
Ši daug kam šypseną kelianti diskusija apie maisto terminologiją pasiekė aukščiausius politinius lygius Europoje. Ji visiems mums kainuoja pinigus ir, svarbiausia, tokį pastaruoju laikotarpiu brangų laiką: jai skiriamas tarptautinis politikų dėmesys ir instituciniai resursai.
Politinis dėmesys yra kritinis išteklius, nes mūsų saugumas ir pasiruošimas jo užtikrinimui galimai turi terminą. Terminą neabejotinai turi ir užtikrinimas, kad pasaulyje išliksime konkurencingi bei aktualūs.
Todėl šiandien kiekvienas turėtume garsiai klausti mus atstovaujančių politikų, ar maisto terminų klausimas yra pakankamai svarbus, kad atsidurtų šalia klausimų, kurie lemia žemyno ateitį.
Per dažnai, deja, Briuselio atsakymas į šį klausimą neįtikina. Europa yra linkusi reguliuoti ten, kur lengva sukurti taisyklę, nors ir sudėtinga įrodyti jos būtinybę. Tuo pat metu svarbūs sprendimai, kurie reikalauja politinės drąsos – struktūrinės reformos, investiciniai prioritetai, saugumo architektūra – juda lėčiau.
Taip reguliacinė sistema ES auga greičiau nei ekonominė galia. Verslui tai reiškia papildomas sąnaudas ir neapibrėžtumą, inovatoriams – signalą, kad net ir naujose rinkose gali atsirasti nenumatytų barjerų, investuotojams – priežastį ieškoti paprastesnių jurisdikcijų.
Gera žinia ta, kad Europos darbotvarkė nėra iškalta akmenyje: ji yra nuolat formuojama ir gali būti keičiama. Mažesnės valstybės (tarp jų – ir mes) dažnai yra linkusios nuvertinti savo vaidmenį. Be reikalo, nes Briuselyje priimami sprendimai atsiranda iš nacionalinių pozicijų, kurios, įtvirtintos tarptautinėse koalicijose, tampa strateginiais tikslais.
Nacionalinės pozicijos (ir Lietuvos nacionalinė pozicija) turi būti formuojama ne tik valdininkų kabinetuose, bet ir aiškiai, skaidriai ir viešai diskutuojant su visuomene, verslo bendruomene, šalies ekspertais. Mūsų indėlis į Europos teisėkūrą bus svarus, jei jis atspindės gyventojų lūkestį ir realias problemas, didins mūsų šalies ir visos Europos ekonominį konkurencingumą.
Šalys, kurios aiškiai žino, ko siekia, ir tą poziciją kartoja nuosekliai, sistemingai, ilgainiui nustato diskusijos temas, o kitos jas priima. Tai ypač svarbu mums, nes saugumo ir konkurencingumo klausimai mūsų regione yra kasdienė realybė.
Nebeturime prabangos taikytis prie kitų valstybių suformuotos darbotvarkės. Europa klausosi tų, kurie kalba aiškiai ir nuolat. Priminkime apie tai savo išrinktiems politikams kuo dažniau.
