Europa jau ne kartą matė panašų energetikos kainų šuolio scenarijų. Kai tik pasaulyje pakyla geopolitinė temperatūra – šį kartą dėl konflikto Irane – energijos kainos reikšmingai pakyla, o politinėje darbotvarkėje atsiranda skubūs sprendimai. Į rinką paleidžiamos strateginės naftos atsargos. Pradedama kalbėti apie kainų lubas – reakcija natūrali ir politinė. Taip, tai gali padėti trumpam stabilizuoti situaciją, tačiau neišsprendžia pačios problemos iš esmės.
Ir ši krizė jau turi kainą. Europos Komisijos energetikos komisaras Dan Jørgensen neseniai pažymėjo, kad vos per pirmąsias dešimt konflikto Irane dienų iškastinio kuro importas Europos mokesčių mokėtojams papildomai kainavo apie 3 mlrd. eurų. Tai yra priklausomybės kaina. Ir ją moka Europos įmonės bei namų ūkiai. Palyginimui priminsiu, kad visas 2026 m. Lietuvos gynybos biudžetas siekia 4,79 mlrd. eurų.
Laikini sprendimai – kaip pleistrai
Kai kainos kyla, natūraliai atsiranda daug trumpalaikių priemonių – strateginių atsargų panaudojimas, laikinos subsidijos, įvairios rinkos intervencijos. Tai gali sumažinti spaudimą vartotojams ir padėti stabilizuoti situaciją. Tačiau pati problema niekur neišnyksta.
Europos energetikos sistema vis dar reikšmingai priklauso nuo importuojamo iškastinio kuro, o tai savaime lemia, kad kiekvienas rimtas konfliktas pasaulyje neišvengiamai atsispindi mūsų energijos kainose. Neslėpkime, tai esmingai veikia visus europiečių gyvenimo aspektus ir mažina Europos konkurencingumą.
Po nusikalstamos Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios Europa daug kalbėjo apie energetinę nepriklausomybę. Importas iš Rusijos iš tiesų smarkiai sumažėjo, nors ir daug lėčiau nei mums, Lietuvoje, norėjosi. Tačiau pati priklausomybė nuo iškastinio kuro niekur nedingo – ji tiesiog pakeitė geografiją.
Dujos dažniau atkeliauja iš kitų regionų – JAV ir Vidurinių Rytų, tačiau jų kainą vis tiek formuoja globali rinka ir geopolitika. Kitaip tariant, Europa pakeitė tiekėją, bet ne sprendė pačią problemą.
Biurokratijos tinkluose įkliuvusi vietinė generacija
Galbūt Europai nėra kitų sprendimų – tik priklausyti nuo išorinių jėgų malonės ir iškastinio kuro pramonės? Sprendimai yra ir Europa gali reikšmingai sumažinti šią priklausomybę. Vienas svarbiausių – vietinė atsinaujinanti energija.
Vėjo energetika yra vienas efektyviausių būdų didinti vietinę elektros gamybą. Tačiau jos plėtra dažnai susiduria su ilgomis leidimų procedūromis, sudėtingu reguliavimu ir įvairiais administraciniais apribojimais. Praktikoje neretai nutinka paradoksali situacija: nors vėjo turbina gali būti pastatyta per metus, leidimų procesai peržengia ir penkerius metus. Nuolatos atsiranda vis nauji reikalavimai, keičiasi tvarkos bei kartojasi įvairiausios derinimo procedūros. Mūsų visų nelaimei - Lietuva čia nėra išimtis. Leidimų procedūros dažnai tampa vienu didžiausių projektų plėtros iššūkių, o kontroliuojančių institucijų ideologinis nusistatymas prieš vėjo energetiką lemia sunkiai paaiškinamas teisės aktų interpretacijas.
Greita energetikos transformacija yra priešnuodis režimų diktatui
Energetikos transformacija dažnai pristatoma išskirtinai kaip klimato politika. Tačiau ji yra esminė detalė saugumo politikos dėlionėje. Kiekvienas megavatas vietinės energijos reiškia mažiau importuojamo kuro. Kiekvienas sumažintas dujų ar naftos importas reiškia mažiau pajamų režimams, kurie energetiką naudoja kaip politinio šantažo įrankį – įskaitant Rusiją, Iraną ir kitus kenkėjiškus režimus.
Paprasčiau tariant, kiekviena nauja vėjo turbina Europoje reiškia mažesnę priklausomybę nuo importuojamo kuro ir stabilesnes energijos kainas vartotojams.
Europos Komisija teisingai pabrėžia, kad energijos sąskaitas lemia keli komponentai: pati energijos kaina, tinklų mokesčiai, mokesčiai bei Co2 taršos kaina. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje svarbiausias veiksnys vis tiek yra pats energijos šaltinis.
Jeigu Europa rimtai nori mažesnių energijos kainų, didesnio energetinio saugumo ir mažesnės priklausomybės nuo geopolitikos, atsakymas gana aiškus: reikia greičiau plėtoti vietinę energijos gamybą. Vėjo elektrines. Saulės parkus. Elektros tinklus. Energijos kaupimą.
Tam reikia ne tik strategijų bei kalbų, bet greičio ir reikšmingų sprendimų. Priešingu atveju, kilus dar vienai geopolitinei krizei, Europa vėl susidurs su tuo pačiu scenarijumi – augančiomis energijos kainomis ir brangstančiu importuojamu kuru ir vėl degins europiečių pinigus.
