Prieš Vasario 16-ąją natūraliai atsigręžiame į istoriją. Į momentus, kai įveikėme pačius sudėtingiausius iššūkius. Bet istorija ir perspėja. Stipriausia Lietuva būdavo tada, kai mokėdavo susitelkti. Kai veikdavo išvien. Ir priešingai: susiskaldę labai greitai prarandame pagreitį ir jėgą.
Pastaraisiais metais vis aiškiau matyti, kad prarandame dialogą tarp valstybės institucijų, verslo ir mokslo. Be vienybės tarp šių valstybės svorio centrų, neįmanoma sukurti tvarios, atsparios, aukštos pridėtinės vertės ekonomikos, galinčios atlaikyti tiek išorinius, tiek vidinius sukrėtimus. Šiandien mes vieni į kitus žiūrim įtariai – ne kaip į partnerius bendrame valstybės kūrimo projekte. Kai nėra dialogo, nelieka nei krypties, nei bendro tikslo.
Nesusikalbėjimą liudija ir skaičiai. 2025 m. tiesioginių užsienio investicinių projektų skaičius Lietuvoje sumažėjo 34 proc., o investicijos į ilgalaikį turtą – 44 proc. Tiesioginės užsienio investicijos išlieka reikšmingos, tačiau jų dinamika tampa nebenuspėjama. Mūsų investicinė aplinka vis dar priklauso nuo pavienių sprendimų, o ne nuo nuoseklios, pasitikėjimu paremtos sistemos.
Panaši situacija ir inovacijų srityje. ES šalių investicijos į mokslinius tyrimus ir plėtrą 2024 m. siekė 2,24 proc. BVP. Per dešimtmetį didžioji dalis MTEP išlaidų buvo verslo sektoriuje – jos augo nuo 1,34 proc. BVP 2014 m. iki 1,49 proc. 2024 m.
Lietuva lieka įstrigusi ties vieno procento riba. Deklaruojame, kad siekiame tapti aukštos pridėtinės vertės ekonomika, bet realybėje rizikuojame tapti vartojimo, ne inovacijų ir proveržio šalimi.
Kad situacija keistųsi, pirmiausia reikia nuoseklios politikos užsienio investicijoms. Investuotojams tampame per brangūs. Atlyginimai auga, o darbo našumas krenta trejus metus iš eilės. Investuotojai mato nutrauktus skrydžius iš Vilniaus į Londono Sičio oro uostą. Mato, kad darbo jėgos trūkumo negalime kompensuoti be aiškios imigracijos politikos.
Antra, būtina apsispręsti ir dėl aukštųjų technologijų krypties. Ar sieksime pritraukti DI duomenų centrus? Ar kursime lazerių, puslaidininkių, biotechnologijų ir kitų aukštųjų technologijų traukos zoną? Investicijos stringa ne dėl idėjų stokos, o dėl biurokratijos. Lėtai juda leidimai, institucijos nėra lanksčios, nesibaigia ir derinimai tarp „skirtingų kabinetų“. Be spartesnių procesų, bendradarbiavimo tarp institucijų ir stipraus STEM ruošimo mokyklose ambicijos realybe netaps.
Galiausiai privalome išmokti keistis idėjomis ir patirtimis. Dirbdama Jungtinėje Karalystėje metams iš privataus sektoriaus buvau deleguota dirbti į vyriausybę. Verslo patirtis ten laikoma strategine verte. Valstybė sąmoningai perima gerąsias vadybos praktikas: nuolatinį veiklos efektyvinimą, orientaciją į klientą, aiškią komunikaciją. Tai sisteminis požiūris, kad kuriant pažangią valstybę verslas yra partneris.
Lietuvoje signalai kitokie. EBPO duomenimis, Lietuvoje vienam verslo objektui tenka virš 50 priežiūros institucijų, kas gerokai viršija kitų EBPO šalių vidurkį. Verslas traktuojamas kaip priežiūros objektas, o ne kaip inovacijų, mokesčių ir pažangos židinys. Susidaro įspūdis, kad nėra pasitikėjimo. O be jo nebus nei investicijų, nei ilgalaikės ekonominės pažangos.
Turime galimybę būti patraukliu regionu investicijoms ir inovacijoms, turėti patrauklią augimo strategiją, kuri Lietuvą ir toliau vestų įspūdinga augimo trajektorija. Kai skirtingi sektoriai pradeda matyti bendrą tikslą, lengviau susitariama dėl prioritetų, greičiau įgyvendinamos reformos ir kuriama stabilesnė investicinė aplinka. Vienybė ekonomikoje tampa konkurenciniu pranašumu. Bet tam būtina, kad valstybė, verslas ir mokslas žiūrėtų viena kryptimi.
Artėjant Vasario 16-ajai, verta prisiminti, kad Lietuvos valstybė buvo atkurta, prisiėmus atsakomybę už savo ateitį. Šiandien prisiimkim atsakomybę už ekonominę aplinką. Už brandesnę ir atsparesnę Lietuvą.
