Sunku būtų paneigti būsto svarbą mūsų gyvenime. Mums reikia būsto nuo gimimo iki mirties. Būstas yra pamatinė žmogaus teisė, svarbi socialinės politikos dalis. Suteikime žmogui orų būstą ir jo gyvenimo kokybė tuoj pat pagerės. Įperkamas ir kokybiškas būstas gali išspręsti daugybę problemų, susijusių su pasitenkinimu gyvenimu, šeimos planavimu, sveikata, darbu bei laisvalaikiu.
Todėl labai svarbu kalbėti apie būstą ne tik kaip investiciją ar turtą, kurį reikia apmokestinti, bet ir kaip apie žmogaus socialinio saugumo garantą, namus, kuriuose mes ilsimės, atgauname jėgas, jaučiamės saugūs nuo išorinio pasaulio. Saugus ir kokybiškas būstas siejamas su geresne sveikata, mažesne šeimų skyrybų tikimybe, geresniais mokinių pažymiais. Galime toliau vardyti ir vardyti teigiamus dalykus, susijusius su kokybišku ir įperkamu būstu. Todėl siekiant visuomenės gerovės svarbu kalbėti apie gyventojų būsto poreikius, pasitenkinimą esamu būstu ir atskleisti jų požiūrius į problemas, susijusias su būsto sektoriumi.
Kokias gi problemas būsto srityje mato Lietuvos gyventojai? Kokie jų būsto poreikiai? Ar Lietuvos gyventojai patenkinti savo būstu? Į šiuos klausimus bandysiu atsakyti remdamasi Lietuvos socialinių mokslų centre atliekamu tyrimu, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba (Nr. S-MIP-23-37).
Pradžioje trumpai aptarkime Lietuvos būsto politiką. Lietuvos visuomenė yra būsto savininkų visuomenė. Eurostat duomenimis, beveik 90 procentų Lietuvos gyventojų gyvena nuosavame būste. Būsto politika Lietuvoje turi du tikslus. Vienas iš jų yra skatinti būsto nuosavybę teikiant paramą jaunoms šeimoms įsigyjant būstą. Norint gauti šią paramą, reikia atitikti eilę kriterijų pagal amžių, vaikų skaičių, pajamas. Todėl ją gauti gali tik nedidelė dalis jaunų šeimų. Kita priemonė – parama jaunoms šeimoms įsigyjant būstą regionuose – buvo mažiau ribojama, tačiau šiuo metu ji yra sustabdyta. Antras būsto politikos tikslas – padėti išlaikyti ar išsinuomoti būstą socialiai pažeidžiamiems asmenims. Nepasiturintys asmenys gali pretenduoti į socialinį būstą, gauti paramą būstui išsinuomoti, gauti socialines pašalpas karštam ar/ir šaltam vandeniui kompensuoti bei šildymo išlaidoms padengti.
Tokią būsto politiką, kai paramą gauna labai maža dalis piliečių, parama yra laikina ir ribojama daugelio kriterijų, galima vadinti ribine. Daugiau ar mažiau panašią būsto politiką vykdo ir kitos Europos Sąjungos šalys, tokios kaip Ispanija, Jungtinė Karalystė, Rumunija, Čekija. Tačiau Lietuva yra viena iš ES šalių (mus lenkia tik Rumunija ir Bulgarija), kurios išsiskiria ypač dideliu būsto savininkų skaičiumi ir nedidele bei iki šiol menkai reguliuojama privačia nuomos rinka, o socialinio būsto sektorius yra labai mažas ir stigmatizuotas.
Esant tokiai būsto sistemai, kai dominuoja privati būsto valda, o būsto nuomos rinka yra nedidelė ir daugeliu atveju nesaugi, Lietuvos gyventojams nepaliekama kitų alternatyvų kaip tik tapti būsto savininkais ir taip užsitikrinti saugų būstą sau ir savo šeimoms. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos gyventojus labiausiai neramina augančios būsto kainos. Reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa, kurią mūsų užsakymu 2024 metais atliko bendrovė „Spinter tyrimai“, atskleidė, jog net 80 procentų respondentų, nurodė būsto kainų augimą kaip didžiausią su būsto sektoriumi susijusią problemą. Antroje vietoje – problema, susijusi su energetiškai netvariais, šilumą ir garsą praleidžiančiais, senos statybos būstais, kurią nurodė 32 procentų respondentų.
Trečioje vietoje – problema, susijusi su geopolitinės padėties (karas Ukrainoje) įtaka būsto rinkai (padidėjusi žaliavų kaina, nesaugumo jausmas, būsto pirkimo atidėjimas, būsto pirkimas užsienyje ir kita), kurią viena iš svarbiausių nurodė beveik 28 procentai respondentų. Ketvirtoje vietoje pagal svarbumą (ją nurodė kiek daugiau nei 23 procentai respondentų) atsidūrė problema, susijusi su atvykstančių iš Ukrainos pabėgėlių srautais, kurie turi įtakos nuomos ir perkamo būsto kainai. Įdomu tai, jog tokios problemos kaip šešėlinė bei nesaugi nuomos rinka ir socialinio būsto stoka nesulaukė didesnio gyventojų dėmesio. Kalbant apie būsto sektoriaus problemas Lietuvoje tik 15 procentų respondentų akcentavo nesaugią nuomos rinką ir vos 19 procentų – socialinio būsto stoką. Akivaizdu, jog nuomojamo būsto sektorius nėra populiarus Lietuvoje.
Pastaruoju metu tiek užsienio ekspertai, tiek Lietuvos būsto politikos formuotojai akcentuoja būtinybę plėsti nuomojamo būsto rinką. Tai būtina skatinant darbo jėgos mobilumą bei suteikiant pagalbą tiems, kurie negali ar nenori būsto pirkti. Užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad balansas tarp privataus ir nuomojamo būsto gali sumažinti būsto kainą rinkoje ir neleisti susiformuoti būsto kainų burbului. Tačiau Lietuvos gyventojai nėra labai suinteresuoti nuomojamo būsto rinka, mat absoliuti dauguma svajoja įsigyti nuosavą būstą. Net 89 procentai respondentų norėtų gyventi nuosavame būste ir tik labai maža dalis sutiktų nuomotis.
Žinoma, toks požiūrius yra padiktuotas Lietuvos būsto sektoriuje esančios situacijos: nuomojamas būstas yra nesaugi, laikina alternatyva, o ilgalaikės nuomos alternatyvos beveik nėra. Galbūt jei ji atsirastų, gyventojai pradėtų pamažu keisti savo požiūrį. Todėl kai kalbame apie nenorą investuoti į nuomojamo būsto statybą, nepamirškime ir to, kad Lietuvos gyventojai taip pat jaučia didelę stigmą nuomojamam būstui. Taigi, galime kalbėti apie įsigalėjusią nuosavo būsto kultūrą Lietuvoje, kai nuosavas būstas yra ne tik būtinybė, kai tiesiog nėra kitos alternatyvos, bet ir norma. Tai tam tikra nuosavybės kultūra, kai nuomininkas yra laikomas „nesėkmingu“ visuomenės nariu.
Įdomu ir tai, kad Lietuvos gyventojai skundžiasi dėl didėjančių būsto kainų, bet didžioji dalis neišleidžia daugiau nei 30 procentų savo namų ūkio pajamų su būstu susijusioms išlaidoms apmokėti (būsto nuomai ar paskolai, komunalinėms paslaugoms ir kt.). Tie, kuriems sunkiau sumokėti su būstu susijusias išlaidas, yra jaunesni gyventojai, dažniausiai nuomojantys būstą, turintys mažesnes pajamas. Nors dažnai kalbama apie vyresnio amžiaus žmonių nepriteklių, mūsų tyrimas rodo, jog ši amžiaus grupė susiduria su mažiau sunkumų apmokant su būstu susijusias išlaidas. Ir tai nestebina, nes dauguma vyresnio amžiaus žmonių jau turi nuosavą būstą, įgytą masinės privatizacijos metu ar jau su išmokėta paskola, ir būsto rinkoje jaučiasi gana saugiai.
Dar vienas Lietuvos gyventojams būdingas bruožas – didelis pasitenkinimas savo būstu. Mūsų tyrimas atskleidė, jog daugiau nei 70 procentų Lietuvos gyventojų yra labai patenkinti arba patenkinti savo būstu. Labiausiai yra patenkinti tie, kurie nusipirko savo būstus su paskola ir dar ją moka. Antroje vietoje yra tie, kurie įgijo būstą be paskolų arba jas jau išmokėjo. Tie, kurie įsigijo būstą su paskola ir ją vis dar moka, gyvena naujesnės statybos namuose ir tuo galima paaiškinti jų didesnį pasitenkinimą savo būstu. Kuo naujesnės statybos būstas, tuo yra didesnis pasitenkinimas juo. Jei pažvelgtume į būsto tipą, matome, kad gyventojai, kurie gyvena nuosavame nesublokuotame name, yra labiausiai patenkinti savo būstu, antroje vietoje – gyvenantys sublokuotame name/kotedže, o mažiausiai patenkinti – gyvenantys bute.
Čia slypi paaiškinimas, kodėl vilniečiai yra labiausiai nepatenkinti savo būstu. Kaimo vietovėse ir mažesniuose miesteliuose daugiau Lietuvių gyvena nuosavame name, o didesniuose miestuose dauguma žmonių gyvena butuose. Todėl urbanizacijai didėjant pasitenkinimas būstu mažėja. Vilnius suteikia labai daug galimybių dėl išvystytos infrastruktūros, kultūrinis gyvenimas čia aktyvus, tačiau gyvenimas Vilniuje taip pat siejasi su didesniu triukšmo lygiu, užterštumu, didesnėmis kainomis, didesniu streso lygiu. Be to, didžioji dalis Vilniaus gyventojų gyvena butuose, nemaža dalis jų gyvena senos statybos būstuose. Visa tai ir paaiškina mažesnį sostinės gyventojų pasitenkinimą savo būstu.
Tai kokie gi Lietuvos gyventojų būsto poreikiai? Nori nuosavo būsto ir tik nuosavo būsto, pageidautina nuosavo namo, naujos statybos. Nuosavo būsto poreikis toks stiprus, kad galime kalbėti apie įsitvirtinusią kultūrą, kai neturintis nuosavo būsto laikomas „nepilnaverčiu“ visuomenės nariu.
Galima teigti, kad ateityje būsto kainos tik didės. Tai diktuoja procesai, vykstantys pasaulinėje būsto rinkoje, kai būstas tampa vis labiau spekuliacijų ir investicijų objektas, ir yra mažiau siejamas su pamatine žmogaus teise turėti saugius namus. Turtingi Lietuvos gyventojai investuoja į būstą Lietuvoje ir užsienyje, tikėdamiesi, kad ši investicija ateityje atsipirks. Be to, Lietuvoje mes visi esame būsto savininkai ir visi esame suinteresuoti, kad mūsų būsto kaina didėtų. Taip pat nepamirškime, kad egzistuoja ne tik valstybės pagalba (subsidijos jaunoms šeimoms) ar rinkos pagalba (bankų paskolos) įsigyjant būstą, bet ir šeimos. Būstas perduodamas iš kartos į kartą. Tėvai remia savo vaikus ir padeda jiems įpirkti pirmąjį būstą. Pagalba vaikams įsigyjant pirmąjį būstą taip pat yra tapusi kultūros dalimi, kuri toliau didina būsto nuosavybę.
