Ar tikrai abiturientui geriausias laikas aktyviai pradėti rinktis karjeros kryptį yra dvyliktoje klasėje? Tai primena bandymą pasiruošti maratonui likus savaitei iki starto – teoriškai įmanoma, praktiškai dažniausiai baigiasi traumomis.
Dabartinė situacija rodo, kad daug jaunų žmonių apie savo ateitį pradeda su nerimu galvoti tik tada, kai brandos egzaminai jau ant nosies, o stojimai – už kampo. Laiko lieka vos kelios savaitės ar mėnesiai, pasirinkimų gausa kelia stresą, o aiškumo – nėra. Rezultatas: skuboti sprendimai, dažnai paremti aplinkinių nuomone, bet ne paties jaunuolio polinkiais.
Psichologas Laurence Steinbergas yra apibūdinęs terminą „adolescent crystallization“ – tai 14–16 metų laikotarpis, kai vaiko polinkiai pradeda kristalizuotis į aiškesnius kontūrus. Šiuo metu moksleiviai jau gali pradėti tyrinėti save: išbandyti trumpas praktikas, savanorystę, kalbėtis su įvairių profesijų atstovais. Tai metas, kai sprendimas gali „pribręsti“ natūraliai, o ne būti priimtas iš spaudimo.
Pažangios švietimo sistemos tą suprato seniai. Skandinavijoje profesinis orientavimas integruojamas dar iki gimnazijos. Danijoje 8–9 klasėje visi mokiniai privalo dalyvauti kelių dienų ar savaičių praktikose realiose įmonėse. Suomijoje 14–15 metų paaugliai privalo atlikti darbo praktiką – nuo kelių dienų prekybos centre iki projektų technologijų bendrovėse. Norvegijoje karjeros ugdymas yra atskiras dalykas, o mokytojai specialiai rengiami padėti moksleiviams reflektuoti patirtis.
Didžiojoje Britanijoje procesas dar intensyvesnis. Tokiose mokyklose kaip Millfield ar Malvern College jau 10 klasėje mokiniai renkasi profilius, kurie lemia pasirengimą GCSE egzaminams. Vėliau, A-level etape, jie dar labiau specializuojasi: vieni renkasi tiksliuosius mokslus, kiti – humanitarinius ar menus. Daugelyje mokyklų taikomas work shadowing – savaitė ar dvi kartu su profesionalu darbo vietoje, kad paaugliai realiai pamatytų, ką reiškia konkreti profesija.
Bendra šių sistemų logika paprasta: jos suteikia jaunam žmogui laiko. Laiko išbandyti, suklysti, pasimatuoti skirtingus kelius. Laiko suprasti, kad profesijos pasirinkimas – tai ne vien diplomas, o kelias, kuris dera su asmenybe.
Statistika tik patvirtina problemą. OECD duomenimis, net 39 proc. paauglių nežino, ką norėtų veikti po mokyklos. „YouScience“ tyrimas rodo, kad 75 proc. abiturientų nesijaučia pasirengę priimti sprendimą, kai baigia mokyklą, o tik 16–30 proc. turi aiškų karjeros planą. Dar vienas paradoksas – daugiau nei 80 proc. moksleivių kaip galimybę mato tik universitetą, nors profesinės mokyklos, stažuotės ar kiti keliai beveik ignoruojami.
Lietuvoje ši situacija atsikartoja. Dažnas dvyliktokas turi vos kelias savaites priimti sprendimą, kuris turės ilgalaikių pasekmių. Viena mergina, puikiai išlaikiusi egzaminus, tik paskutinę minutę prisiminė, kad yra bandžiusi prodiusavimą. Paaiškėjo, kad jai tiktų ir kūrybinės veiklos, ir inžinerija, tačiau laiko buvo per mažai, tad ji nusprendė daryti metų pertrauką. Jei tokia refleksija būtų įvykusi 10 klasėje, streso būtų buvę daug mažiau.
Kitas pavyzdys – vienuoliktokas, svarstęs apie verslo vadybą. Turėdamas metus laiko pasidomėti alternatyvomis, jis atrado informacinių technologijų pasaulį ir galiausiai pasirinko dirbtinio intelekto studijas. Ne todėl, kad taip „reikėjo“, o todėl, kad spėjo įsigilinti ir suprato, kas jam artimiausia.
Tokios istorijos primena paprastą tiesą: profesijos pasirinkimas nėra kortų žaidimas, kuriame kortas išdalina draugai ar giminaičiai. Tai procesas. Jei jis prasideda 9–10 klasėje, jaunuolis turi laiko tyrinėti, augti, susigyventi su kryptimi. Jei paliekamas dvyliktai - sprendimas dažniausiai tampa skubotas, primestas ir labiau panašus į loteriją. Dažnai moksleiviams patiems suprasti savo talentus, prigimtis bei kur juda darbo rinka yra sudėtinga, todėl jiems reikia vedlio, pagalbos iš šono, kuris padėtų susigaudyti visoje situacijoje. Tai gali būti karjeros profesionalas, mokytojai, tėvai arba mentorius.
Ir dar vienas aspektas – tėvai. Jų vaidmuo nėra nubrėžti kelią, o padėti vaikui atrasti savąjį. Perduotos baimės ar neišpildytos svajonės nėra paveldimas turtas. Vertingiausia, ką tėvai gali duoti, – erdvė vaikui pažinti save, išbandyti skirtingus kelius ir priimti sprendimą pačiam. Kai sprendimas yra jo, jis tampa tikras. O tikras kelias visada yra tvirtesnis.
