Visuomenėje yra nusistovėjęs požiūris, kad tik tėvai privalo išlaikyto savo nepilnamečius vaikus. Visgi, daugelis nežino, kad egzistuoja ir atvirkštinė pareiga – pilnametystės sulaukę vaikai, esant įstatyme nurodytoms sąlygoms, privalo išlaikyti savo tėvus.
Ši pilnamečių vaikų pareiga kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kurios 38 straipsnio 7 dalyje yra nurodyta, kad vaikai privalo gerbti savo tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Šios konstitucinės pareigos turinį sudaro prigimtinė vaikų prievolė pasirūpinti savo tėvais, t.y. savo veiksmais jiems visapusiškai padėti, juos paremti, taip pat teikti deramą išlaikymą. Ši teisinė pareiga yra grindžiama tarpusavio atsakomybės principu, kai pilnametystės sulaukę vaikai turi pareigą teikti materialinę paramą tiems asmenims, kurie savo laiku tinkamai rūpinosi jų pačių auklėjimu ir išlaikymu. Taigi, Konstitucijoje numatyta vaikų pareiga rūpintis ir išlaikyti savo tėvus yra kompensacinio pobūdžio, siekiant iš dalies atsilyginti už tėvų indėlį į jų auklėjimą, išlaikymą ir parengimą savarankiškam gyvenimui[1].
Išlaikymo nustatymo sąlygos
Konstitucijoje įtvirtinta vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus yra detalizuota Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK). Šio kodekso 3.205 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Taigi, tam, kad tėvai iš savo pilnamečių vaikų galėtų reikalauti išlaikymo, turi egzistuoti dvi sąlygos. Pirma, tėvai turi būti nedarbingi. Antra – tėvams turi būti reikalinga materialinė parama. Šios dvi sąlygos yra kumuliatyvios, t.y. tam, kad tėvai galėtų reikalauti išlaikymo iš savo vaikų, turi egzistuoti abi šios sąlygos.
Pirmoji sąlyga reiškia, kad tėvai turi būti nedarbingi ir dėl to objektyviai negali gauti pajamų ir savimi materialiai pasirūpinti. Nedarbingumo sąvoka įprastai yra siejama su pensiniu amžiumi arba asmens sveikatos būklė, pavyzdžiui, liga arba kai žmogui yra nustatytas neįgalumas, dėl kurio jis neturi galimybės dirbti ir pats savęs materialiai išsilaikyti.
Antroji sąlyga, kad tėvams turi būti reikalinga materialinė parama, reiškia, jog tėvu gaunamos pajamos ar turimas turtas yra nepakankami užtikrinant jų būtinųjų poreikių patenkinimą. Nustatant, ar ši sąlyga egzistuoja, yra vertinamos visos paramos reikalaujančio tėvo gaunamos pajamos, galimybės jų gauti, turimas turtas ir turtinės teisės, konkretūs tokio asmens poreikiai, sudarantys būtinų gyvenimo reikmių visumą[2].
Taip pat yra vertinama, ar paramos reikalaujantis tėvas neturi turto, kurį galėtų parduoti ir taip pagerinti savo materialinę padėtį. Be kita ko, vertinama ir tai, ar paramos reikalaujantis tėvas yra kreipęsis dėl įvairių kompensacijų gavimo, pavyzdžiui, už šildymą, vandenį ir kt[3]. Įvertinus visas šias aplinkybes yra nustatoma, ar išlaikymo reikalaujančio tėvo materialinė padėtis yra tokia sunki, dėl kurios jis pats negali patenkinti savo būtinųjų poreikių. Jeigu išlaikymo reikalaujantis tėvas yra nedarbingas, tačiau turi pakankamai lėšų pragyventi (gauna pakankamą pensiją, turi santaupų, kitokio turto ir pan.), išlaikymas jam negali būti priteisiamas[4]. Sunkią savo materialinę padėtį ir turimus poreikius turi įrodyti paramos reikalaujantis tėvas. Svarbu pabrėžti, kad šių aplinkybių įrodinėti tėvui vien tik savo paaiškinimais neužtenka. Būtina pateikti konkrečius įrodymus, leidžiančius pagrįsti sunkią materialinę padėtį ir išlaikymo reikalingumą.
Atskirai paminėtina, kad net tuo atveju, kai ši sąlyga yra nustatoma, t.y., kad tėvui yra reikalinga materialinė parama, yra vertinama ir tai, ar išlaikymo reikalingumą įrodinėjantis tėvas pats kaltais veiksmais nesukūrė sunkios savo materialinės padėties. Pavyzdžiui, piktnaudžiaudamas alkoholiu, būdamas darbingu oficialiai nedirbęs, todėl neįgijęs būtinojo socialinio draudimo stažo, kas ir lėmė mažą gaunamos pensijos dydį, iššvaistęs turėtą turtą, dalį pensijos prarasdamas dėl vykdomo priverstinio nesumokėtų baudų už padarytus administracinius nusižengimus išieškojimo ir pan.[5] Jeigu tokios aplinkybės yra nustatomos, išlaikymas tėvui gali būti nepriteisiamas, kadangi tokiu atveju išlaikymo reikalaujančio tėvo sunki materialinė padėtis atsirado tik dėl jo paties kaltų veiksmų.
Išlaikymo teikimo tvarka
Įstatymas numato, kad išlaikymas yra teikiamas vaikų ir tėvų tarpusavio susitarimu arba pagal tėvų ieškinį teismo sprendimu priteisus išlaikymą iš vaikų (CK 3.205 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad vaikai ir tėvai gali patys tarpusavyje susitarti dėl išlaikymo teikimo tvarkos, dydžio ir kt. Jeigu tokio susitarimo pasiekti nepavyksta, nes, pavyzdžiui, vaikai atsisako geranoriškai tokį išlaikymą teikti, tokiu atveju išlaikymas tėvams iš vaikų gali būti teikiamas priverstinai. Įstatymas numato, kad prieš kreipiantis į teismą dėl išlaikymo iš vaikų priteisimo, pirmiausia yra būtina pasinaudoti privalomąją mediacija, kuriuos metu tarp šalių kilusi ginčą yra bandoma išspręsti taikiu būdu. Mediacijos metu nepavykus pasiekti bendro sutarimo, išlaikymo reikalaujantis tėvas gali kreiptis į teismą dėl išlaikymo priteisimo teisminiu keliu.
Išlaikymo dydis ir forma
Įstatyme yra nustatyta tik viena išlaikymo teikimo forma tėvams – teismo nustatytos pinigų sumos mokėjimas kas mėnesį (CK 3.205 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad tėvų išlaikymui negali būti priteisiamas vaikams priklausantis turtas ar konkreti pinigų suma, priešingai nei tai yra galima padaryti priteisiant išlaikymą nepilnamečiams vaikams (CK 3.196 straipsnio 1 dalis). Tėvams priteisiamas išlaikymas privalo būti teikiamas kas mėnesį, konkrečia pinigų suma.
Įstatymas nenustato konkretaus tėvams priteisiamo išlaikymo dydžio. Įstatyme yra nustatyta tik tai, kad išlaikymo dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į vaikų ir tėvų šeiminę bei turtinę padėtį, taip pat kitas bylai svarbias aplinkybes (CK 3.205 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad nustatant išlaikymo dydį, yra atsižvelgiama ne tik į išlaikymo reikalaujančio tėvo esamą materialinę padėtį ir jo turimus būtinuosius poreikius, tačiau ir į vaikų, iš kurių reikalaujama išlaikymo, galimybės šį išlaikymą teikti. Yra vertinama vaikų, iš kurių reikalaujama išlaikymo, finansinė padėtis, ar jie neturi finansinių įsipareigojimų, ar patys neturi išlaikytinių, pavyzdžiui, nepilnamečių vaikų, kokia jų sveikatos būklė, ar turi galimybių dirbti ir gauti pajamų ir pan. Taigi, iš vaikų priteisiamo išlaikymo suma yra nustatoma taikant principą – pagal poreikius ir galimybes, kai yra siekiama nustatyti tokią išlaikymo sumą, kuri leistų patenkinti būtinus tėvų poreikius, tačiau nebūtų neproporcinga vaikų finansinėms galimybėms ir nepažeistų jų pačių turimų finansinių įsipareigojimų.
Atskirai paminėtina, kad teismas, nustatydamas išlaikymo dydį, turi atsižvelgti į visų pilnamečių to tėvo (motinos) vaikų pareigą išlaikyti tėvus, neatsižvelgiant į tai, ar ieškinys dėl išlaikymo priteisimo pareikštas visiems vaikams ar tik vienam iš jų (CK 3.205 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad jeigu tėvas ar motina turi daugiau nei vieną vaiką, tačiau į teismą kreipiasi reikalaujant priteisti išlaikymą tik iš vieno konkretaus savo vaiko, teismas, neatsižvelgdamas į tai, turi įvertinti visų vaikų finansines galimybes teikti išlaikymą šiam tėvui/motinai. Kitaip sakant, tuo atveju, kai šeimoje yra keli vaikai, tėvų išlaikymo našta negali būti perkeliama tik ant vieno iš vaikų, ji turi būti paskirstoma proporcingai, kadangi tėvų išlaikymo pareiga tenka visiems pilnamečiams vaikams solidariai.
Papildomų išlaidų priteisimas
Įstatymas nustato, kad tėvai turi teisę reikalauti iš savo vaikų priteisti ne tik kasmėnesinį išlaikymą, tačiau taip pat ir papildomas išlaidas, jeigu tokių jie patyrė dėl sunkios ligos, sužalojimo ar jiems būtinos priežiūros ir kurias atlygino pašaliniai asmenys (CK 3.207 straipsnis). Priklausomai nuo situacijos, tokios išlaidos gali būti gydymo, slaugos, vaistų, neįgaliojo vežimėlio ar kitokių reabilitacijos priemonių įsigijimo išlaidos, taip pat dantų protezavimas, jų gydymas ir kt. Šios papildomos išlaidos tėvams gali būti priteisiamos iš vaikų, jeigu jos negali būti padengiamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo ar Valstybinės ligonių kasos, t.y. jeigu jos nėra kompensuojamos valstybės[6].
Vaikų atleidimas nuo pareigos teikti išlaikymą savo tėvams
Įstatyme yra nustatyta galimybė atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus, jeigu yra nustatoma, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams (CK 3.206 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad tėvų teisė reikalauti išlaikymo iš savo vaikų nėra absoliuti. Ši tėvų teisė priklauso nuo to, kaip jie patys anksčiau vykdė savo kaip tėvų pareigas vaikų atžvilgiu. Jeigu yra nustatoma, kad tėvai piktybiškai nevykdė savo turimos pareigos išlaikyti, auklėti, ar prižiūrėti savo vaikus, pavyzdžiui, neprisidėjo prie jų išlaikymo, buvo palikę juos be priežiūros, smurtavo ir pan., teismas gali atleisti šiuos vaikus nuo pareigos išlaikyti savo tėvus. Visgi, svarbu pažymėti, kad šias aplinkybes privalo įrodyti vaikas, kuris siekia būti atleistas nuo pareigos teikti išlaikymą savo tėvams.
Nepaisant to, kad įstatymas ir numato tėvams teisę reikalauti išlaikymo iš savo vaikų, tėvai šia teise nėra linkę naudotis arba nežino, kad tokia galimybė apskritai egzistuoja. Tai atskleidžia teismų statistika, pagal kurią Lietuvos teismuose tokių bylų 2024 metais buvo išnagrinėta dvylika, 2023 metais – devynios, o 2022 metais – dešimt.
[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-886/2003.
[2] Panevėžio apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-7-589/2025.
[3] Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1350-565/2023.
[4] Šiaulių apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-371-856/2020.
[5] Panevėžio apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-7-589/2025.
[6] Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1350-565/2023.
