Įvykusi pensijų reforma daugumai mūsų kol kas nekelia galvos skausmo. Jausmas netgi visai geras, nes politikų pamėtėtas saldainis ar “aukso puodas” jau čia pat – jau kitų metų pradžioje galėsime patys spręsti, ką daryti su savo II pakopos fonduose laikomais pinigais: palikti, atsiimti ar išleisti.
Šios dienos politikai iš esmės perdavė atsakomybę į mūsų rankas, kiekvienam suteikė daugiau pasirinkimo laisvės – bet kartu ir reikalaujama patiems spręsti, kaip pasirūpinti savo finansine ateitimi. Tačiau ramybė yra apgaulinga ir truks neilgai - artėja ruduo ir jau netrukus įvykę pensijų sistemos pokyčiai taps tikru pasirinkimų viliotiniu, į kurį kvies visi, kas tik netingi. Tad prireiks ir sveikos nuovokos, ir disciplinos. Nes nepaisant mūsų pasirinkimų, pensijos amžius vis tiek ateis. Vieniems anksčiau, kitiems vėliau.
Per ilgą laiką gali nutikti visko. Žinoma, tikrai ne viskas, kas gali nutikti, tikrai ir nutiks. Bet kai kurie dalykai – labiau tikėtini nei kiti. Mūsų šansai sulaukti 100 metų šiandien jau nėra vien teorinė galimybė. O vaikui, gimusiam šiemet, tikimybė gyventi šimtmetį tikėtina sieks 50 procentų ar daugiau. Tad klausimas nebėra tik ar sulauksime – klausimas, kaip ir iš ko gyvensime, kai dirbti jau nebegalėsime ar nebenorėsime. Tad sprendimas – kaupti, stabdyti ar pasitraukti – tampa nebe teorinis, o labai realus. Ir reikalauja daugiau nei tik nuojautos, draugo ar kaimyno patarimo.
Tad ką tai reiškia mums šiandien? Kad reikia pradėti galvoti ne tik apie tai, kiek gyvensime, bet ir kaip norime gyventi. Juk ilgam gyvenimui reikia ne tik sveikatos, bet ir pajamų.
Trys galimi keliai
Užsitikrinti ateities pajamas galime trimis būdais:
Gyventi iš to, ką patys sukaupėme per darbingą laikotarpį.
Tikėtis, kad mūsų vaikai ar visuomenė mus išlaikys.
Derinti abu šiuos kelius: pasirūpinti savimi, bet žinoti, kad prireikus sulauksime pagalbos.
Taigi galimų kelių nėra daug.
Pirmas – gyventi iš to, ką patys sukaupėme per darbingą laikotarpį. Tai reiškia finansinę nepriklausomybę, bet reikalauja disciplinos ir ilgalaikio mąstymo. Niekas iš mūsų nežino, kas bus po 30 ar 40 metų – gal vertė, kurią sukūrėme, bus reikšminga, o gal kažkoks esminis pokytis ją sumažins. Vis dėlto, tai vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuos šiandien galime kontroliuoti.
Antras – tikėtis, kad mūsų vaikai ar visuomenė mus išlaikys. Tai žmogiška, bet ir rizikinga. Ilgėjant gyvenimo trukmei, kartų pusiausvyra silpnėja – vienai dirbančiai kartai tenka vis daugiau išlaikomų žmonių. Kuo daugiau senstančių gyventojų, tuo didesnis spaudimas socialinėms sistemoms. Galiausiai, mūsų vaikų gyvenimas taip pat bus nelengvas – ne tik ekonomiškai, bet ir emociškai.
Trečias kelias – derinti abu: pasirūpinti savimi tiek, kiek galime, bet kartu išlaikyti solidarumo principą – žinoti, kad esant reikalui bus kam padėti. Šis kelias man atrodo ne tik realiausias, bet ir teisingiausias. Jis remiasi atsakomybe – tiek už save, tiek už kitus. Pripažįstame, kad negalime visko suplanuoti, bet galime gerokai sumažinti rizikas.
Tačiau šis kelias reikalauja sprendimų. Reikalauja sistemos, kuri padėtų kaupti net tada, kai galva pilna kitų reikalų. Nes tiesa ta, kad apie pensiją žmonės dažniausiai pradeda galvoti per vėlai. Ne iš neatsakingumo – tiesiog todėl, kad gyvenimas nepaleidžia: vaikai, būstas, paskolos, darbas, netikrumas. O kai pagaliau atsigręžiame į savo ateitį – kartais būna likę tik riboti pasirinkimai.
Laisvė rinktis – kai turi iš ko rinktis
Pensijų reforma jau įsigaliojo: II pakopos kaupimas tapo savanoriškas. Formuluotė aiški – „laisvė pasirinkti“. Tačiau tikra pasirinkimo laisvė atsiranda tada, kai žmogus turi ne tik formalią galimybę, bet ir žinias, sąmoningumą bei laiko apsvarstyti, ką tas pasirinkimas reiškia.
Problema ta, kad daug žmonių pasitrauks iš II pakopos ne todėl, kad apsvarstė visus argumentus, o todėl, kad nespėjo susivokti. O kai susivoks – jau bus vėlu. Tyrimai iš kitų šalių rodo paprastą dėsningumą: jei sistema nenumato automatinio kaupimo, dauguma žmonių ir nekaupia. Ne todėl, kad būtų neatsakingi, o todėl, kad gyvenimas kupinas kitų reikalų. Apie pensiją dažniausiai susimąstoma tada, kai laiko lieka nedaug, santaupų taip pat nėra, o sudėtinių palūkanų efektas jau gali nebesuveikti.
Galimybių kaupimui niekas neuždraudė – kurie kaupė ir toliau kaups, kaups ir tie, kurie turi aukštesnes pajamas, daugiau žinių, sąmoningumo ar investavimo patirties. Bet sistema, kuri remiasi tik „norinčiųjų“ sprendimu, neišvengiamai didina nelygybę. Vieni kaups ir turės pasirinkimus. Kiti – pasitrauks, o vėliau priklausys nuo to, ar jų vaikai ir visuomenė bus finansiškai stiprūs ir pakankamai solidarūs.
Šiandien darbo karjerą pradedantis žmogus, net ir gaunantis mažesnes nei vidutines pajamas, per ilgą laikotarpį dalyvaudamas II pakopoje sukaupti daugiau nei 200 000 eurų. Tai nėra suma, kuri leistų prabangiai gyventi iki pat senatvės, bet tai – reali finansinė laisvė, kuri papildytų bazinę SODROS pensiją ir suteiktų daugiau orumo, pasirinkimo ir lankstumo.
Kad ši galimybė taptų realybe, kaupimas turi būti tęsiamas. Ir kaupiančiam žmogui turi būti palikta galimybė pasirinkti, kaip jis norės naudoti sukauptas lėšas pensijoje – be privalomo anuitetų pirkimo ar kitų ribojimų. Tačiau prieš tai – reikia išlikti sistemoje. Todėl šiandien svarbiausias sprendimas nėra „kaip išleisiu pensiją“, o „ar apskritai turėsiu iš ko ją leisti“.
Šioje pasirinkimo kryžkelėje kiekvienas turėsime tvarkytis su pasirinkimo laisve. Jei pasitrauksime iš kaupimo, mūsų rankose atsiras pinigai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodys kaip laisvė. Tačiau su jais neišvengiamai pasirodys ir visa eilė patarėjų, akcijų, pasiūlymų – tarsi visų sričių „lapės ir katinai“, kurie įtikinamai ieškos savo pinokių „investuoti į save“ šiandien: naujesnis automobilis, remontas, kelionė, ar „saugios investicijos“. Stebuklų laukas visada atrodo viliojantis. Tačiau kai pinigai išleidžiami – jie nesugrįžta. O pasirinkimų sumažėja būtent tada, kai jų labiausiai reikia – pensijoje.
Būtent todėl proto balsas turi būti aiškus šiame triukšme. Nes kaupimas – tai ne atsisakymas gyvenimo šiandien, o investicija į pasirinkimo laisvę rytoj.
Jei norite tvirtų pamatų ateičiai – tęsti kaupimą verta. Ne todėl, kad kažkas liepia, bet todėl, kad tai protinga. Pensijų kaupimas nėra pasitikėjimo testas nei valstybei, nei fondų valdytojams – tai investicija į savo pačių laisvę. Laisvę ne tik rinktis, bet ir gyventi oriai tada, kai pasirinkimų bus mažiau.
