2025 metų gegužės pradžioje pasaulis vėl buvo priverstas sugrįžti prie vieno pavojingiausių tarptautinių konfliktų – Indijos ir Pakistano priešpriešos. Indijos pradėta karinė operacija „Sindoor“ – tai atsakas į balandžio mėnesį įvykdytą žiaurų teroristinį išpuolį Kašmyre, kurio metu žuvo 26 hinduistų turistai. Konfliktas, trukęs keletą dienų, pasižymėjo vienu iš ilgiausių oro mūšių šiuolaikinėje istorijoje. Tačiau šis incidentas priminė ne tik apie nestabilią geopolitinę realybę, bet ir apie neišnaudotą taikos potencialą regione.
Dažnai apie šį konfliktą kalbama iš religinės, istorinės ar geopolitinės perspektyvos. Tai – svarbios dimensijos. Tačiau šiame komentare kviečiu pažvelgti iš ekonominės pusės: ką galėtų reikšti taikus šių dviejų valstybių sambūvis ne tik žmonėms, bet ir viso regiono ekonominei ateičiai?
Prekyba – nuo stagnacijos prie proveržio
Šiuo metu prekyba tarp Indijos ir Pakistano iš esmės neegzistuoja – 2021 metais ji nesiekė nė pusės milijardo JAV dolerių. Palyginimui, Pasaulio bankas vertina, kad potencialas galėtų siekti net iki 35 milijardų JAV dolerių kasmet. Tai reikštų ne tik ekonominių ryšių atgaivinimą, bet ir kainų mažėjimą, vartojimo augimą, tiekimo grandinių efektyvinimą. Abiejų šalių gyventojai – ypač mažas ir vidutines pajamas gaunantys – tai pajustų tiesiogiai savo kasdieniame gyvenime.
Nuo ginklų prie švietimo ir sveikatos
Indija kasmet karinėms reikmėms skiria apie 70 milijardų JAV dolerių, o Pakistanas – apie 10 milijardų. Net ir 10 % šių išlaidų perorientavimas galėtų iš esmės pakeisti švietimo ir sveikatos apsaugos kokybę. Pakistanas galėtų aprūpinti savo miestus geriamuoju vandeniu, o Indija pastatyti tūkstančius mokyklų. Toks finansų perbalansavimas nebūtų tik simbolinis – tai būtų investicija į žmonių ateitį.
Energijos mainai ir strateginis bendradarbiavimas
Indija labai sparčiai vysto atsinaujinančią energetiką ir dažnai turi perteklinę elektros gamybą, ypač šalia sienos esančiose valstijose. Pakistanas tuo tarpu kenčia nuo dažnų elektros tiekimo sutrikimų. Taikos sąlygomis būtų galima sukurti bendrą elektros infrastruktūrą, kuri atneštų naudos abiem pusėms.
Dar ambicingesnis projektas – vadinamasis „taikos dujotiekis“ tarp Irano, Pakistano ir Indijos. Šis projektas projektinėje fazėje egzistuoja jau nuo 1990 m., tačiau politinės įtampos trukdo jo įgyvendinimui. Taikos sąlygomis tai galėtų būti realus energijos tiekimo alternatyvos šaltinis, o Pakistanas gautų papildomų pajamų už tranzitą.
Turizmas – pamirštas tiltas tarp tautų
Indija ir Pakistanas dalijasi bendra tūkstantmete istorija. Religinių centrų, kultūrinio paveldo ir architektūros gausa galėtų tapti pamatu turizmo klestėjimui. Pagal optimistinį scenarijų, turistų srautai galėtų padidėti 20 kartų, o tai reikštų tūkstančius naujų darbo vietų, investicijas į infrastruktūrą ir – svarbiausia – žmonių bendravimą, kuris griauna stereotipus ir kuria pasitikėjimą.
Strateginė geografinė padėtis – ne išnaudota galimybė, o iššvaistytas resursas
Indija ir Pakistanas galėtų tapti sausumos prekybos koridoriais tarp Kinijos, Vidurio Azijos ir Persijos įlankos valstybių. Projektai, kaip geležinkelis iš Lahoro į Amritsarą ar bendros energetinės jungtys, galėtų iš esmės pakeisti regiono logistikos žemėlapį. Tokia integracija padidintų regiono konkurencingumą ir pritrauktų tarptautines investicijas.
Išvada – ar tai realu?
Taika tarp Indijos ir Pakistano šiandien atrodo labai tolima. Nacionalistinė retorika, religinė įtampa, istorinis nepasitikėjimas ir silpnas švietimas – visa tai sudaro didžiulį kliuvinį racionaliems sprendimams. Tačiau žvelgiant iš ekonomikos perspektyvos, taika yra ne tik morališkai pagrįstas, bet ir neišvengiamas sprendimas.
Kaip kadaise Europoje anglis ir plienas tapo taikos simboliu, taip Pietų Azijoje tai galėtų būti elektra, dujotiekiai ir tekstilė.
Viltis reikalauja drąsos. O drąsa, šiuo atveju, – pasirinkti taiką net tada, kai konfliktas atrodo lengvesnis kelias.
