Iš prigimties žmogus yra linkęs būti geras ir užjaučiantis silpnesnį ar skriaudžiamą. Dar daugiau – jei suabejosi ar tikrai kažkas skriaudžiamas, gali būti palaikytas stokojančiu empatijos. Todėl nenuostabu, kad visuomenei pasinėrus į miškų gelbėjimą, garsiau girdimas tas balsas, kuris tvirtina, kad reikia drausti miškų kirtimus kuo skubiau ir kuo didesne apimtimi. Emocijos liejasi, skiedros lekia, o paprastam žmogui kyla klausimas „ar tikrai reikia tiek kirsti?“
Paskutiniai Valstybinės miškų tarnybos pateikti duomenys rodo, kad bendras metinis tūrio prieaugis Lietuvos miškuose yra 19.59 mln. m³. Iškertama 9.82 mln. m³ medienos, natūraliai iškrenta 4.57 mln. m³, o likusi dalis – 5,2 mln. m³ – toliau kaupiama miške. Tai reiškia, kad iš miško žalių medžių kirtimais paimama tik pusė priaugusio kiekio.
Miško savininkas nekerta miško vien tam, kad iškirstų
Kiekvienas miško kirtimas reikalauja ne tik laiko, bet ir piniginių sąnaudų plotų paruošimui, medienos ruošos darbams, kelių tvarkymui. Be to, iškirtus mišką, savininkas privalo jį atkurti per įstatyme numatytą laikotarpį, o tai taip pat išlaidos. Niekas sąmoningai nepūdo nupjautos medienos, nes tai yra turtas, kurį sunaikinęs savininkas patiria didelius nuostolius. Vadinasi, miškas kertamas tiek, kiek yra paklausos rinkoje.
Miške dirbančiam žmogui klausimas „ar tikrai reikia tiek kirsti?“ yra jo darbo vietos ir atlyginimo, o miško rangos verslui - išlikimo klausimas. Medienos apdirbimo pramonė teoriškai galėtų atsivežti žaliavos iš kaimyninių valstybių, bet praktiškai yra priklausoma nuo vietinių, dažniausiai to paties regiono, tiekėjų. Miškų sektorius kuria darbo vietas regionuose, o tai yra svarbu, nes čia nėra paprasta žmonėms pakeisti profesiją ir rasti kitą darbą.
Daugiau nei pusė Lietuvos miškų priklauso valstybei ir kiekvienas iš mūsų esame tų miškų savininkai. Nevyriausybininkai ragina nuosekliai didinti ekosistemų apsaugos, rekreacinių ir rezervatinių miškų plotus pirmiausia valstybiniuose miškuose, kad urėdija taptų geruoju pavyzdžiu privatiems savininkams. Aplinkos ministerija nesutinka miškų apsaugos kontekste atskirti valstybinių ir privačių miškų, tad peršasi išvada, kad pajamų netekimas dėl didesnės miškų apsaugos būtų pernelyg reikšmingas valstybės biudžetui.
Panašu, kad į klausimą „ar tikrai reikia tiek kirsti?“ galime atsakyti teigiamai. Bet yra kitas, turbūt net svarbesnis, klausimas „ar tikrai reikia kirsti plynuoju kirtimu?“. Plyni ir išplyninantys kirtimai gali atrodyti nepriimtini, o artima gamtai miškininkystė - visų problemų sprendimo raktas. Tačiau yra viena rimta bėda: nėra sutarta, kas yra artima gamtai miškininkystė ir kaip gali būti taikoma Lietuvoje. Kiekvienas apie ją kalbantis supranta vis kitaip.
Alternatyva – nuolatinės dangos miškininkystė
Agituojantys už gamtiškąją miškininkystę Lietuvoje teigia, kad būtų „ta pati mediena iškertama, bet nepaliekant plynių“. Europoje tai vadinama nuolatinės dangos miškininkyste (angl. continuous cover forestry), tad ir mes turėtume pradėti vartoti šį terminą, kai kalbame apie tokį patį medienos kiekį, tik iškertamą ne koncentruotai viename plote, o paskirstytą plačiau, išlaikant nuolatinę miško dangą. Tuo tarpu artima gamtai miškininkystė yra ekstensyvesnė, vykdoma stebint mišką ir imituojant natūralius procesus. Sprendimai priimami pagal konkrečią situaciją, bet ne griežtai įstatymuose aprašant visiems ir visur vienodas taisykles. Ir pokyčius pradėti reikėtų nuo rotacinio medynų ar medžių amžiaus atsisakymo!
Keičiant miškininkystės kryptį būtina atsižvelgti į du dalykus. Pirmiausia, turime žinoti, kokio rezultato norime ir kaip jį tinkamai pasiekti. Antra, miškas auga lėtai, o padarytų sprendimų rezultato tenka laukti ilgai. Todėl siekiant išvengti klaidų, pokyčiai turi būti pagrįsti moksliniais vertinimais ir praktine patirtimi. Piečiau esančių šalių gamtinės sąlygos gerokai skiriasi nuo mūsų, todėl negalime aklai kopijuoti vokiečių, šveicarų ar juo labiau Balkanų šalių praktikos. Šiauriau esančių šalių valstybinius miškus valdančios įmonės jau išskiria plotus, kuriuose įgyvendinamas nuolatinės dangos miškininkystės metodas. Tačiau vis dar trūksta informacijos apie tai, kaip šis metodas veikia biologinę įvairovę, anglies sekvestraciją, miško vertę. Mes turėtume daugiau investuoti į savo šalies mokslininkų tyrimus ir studijas, kad suprastume mūsų gamtinių sąlygų specifiką ir galimybes.
Pušynų atvejis: kaip sprendimai lemia miško ateitį
Norėdama pailiustruoti, kaip lengva padaryti klaidas, papasakosiu plačiau apie pušynus, kurie sudaro didžiąją dalį Dzūkijos ir Rytų Lietuvos miškų. Mūsų pušynai - tiek žmogaus sodinti, tiek natūralūs – ilgą laiką buvo prižiūrimi siekiant maksimalaus medienos prieaugio. Tai yra vienaamžiai ir iš šviesiamėgių medžių rūšių sudaryti miškai. Miškų mokslininkai sako, kad norint užtikrinti kokybišką sužėlusių pušelių augimą, tokiame miške kirtimų metu paliekamas medžių skaičius hektare neturėtų viršyti 60. Kai paliekama 80 medžių, pastebimas neigiamas poveikis jaunoms pušims augti dėl užtamsinimo. Jei paliekama 100 medžių, nauji daigeliai žūsta. Būtent dėl šios priežasties siekiant savaiminio atsikūrimo buvo pradėti taikyti supaprastinti atvejiniai kirtimai, kurie dabar vadinami išplyninančiais. Tiesa, 60 medžių hektare vargu ar gali būti vadinami tikru medynu. Tačiau lygiai taip pat būtina pripažinti, kad be tokių priemonių nauja medžių karta atsikurtų sunkiai ir tikrai ne visose vietose.
Sustabdę veiklą pušynuose, kurie iki šiol buvo auginti ir formuoti rotacinės miškininkystės principu, neužtikrinsime jų gyvybingumo. Miškų pertvarkymas yra būtina sąlyga siekiant pereiti prie kitokios miškininkystės ir jis turi būti atliekamas nelaukiant miško brandos, t.y. jaunas miškas turi būti ugdomas taip, kad užaugtų tinkamas nuolatinės dangos miškininkystei. Taip pat nuolatinės dangos ir artimą gamtai miškininkystę lydi didesnė žvėrių populiacijos kontrolė ir tvoros miške. Šios priemonės yra būtinos tam, kad jauni daigeliai turėtų galimybę išaugti į naują miško medžių kartą.
Tikrasis sėkmės raktas – švietimas ir skatinimas
Miškų savininkams rūpi, kokius miškus paliks savo vaikams ir anūkams. Dėl klimato kaitos kylantys iššūkiai ateityje dar labiau aštrės, teks atsakyti į klausimus, kaip miškus išlaikyti sveikus ir atsparius besikeičiančioms sąlygoms tuo pačiu neprarandant jų vertės. Ribojimai ir draudimai gali būti efektyvi priemonė saugant konkrečias gamtines vertybes: stambiųjų paukščių lizdus, miegapelių buveines, saugomų augalų augavietes ir pan. Tačiau siekiant pakeisti miškininkystės modelį, prioritetas turėtų būti teikiamas savininkų švietimui ir skatinimui, ypač parodant teigiamą valstybinių miškų valdymo pavyzdį.
