Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau girdime frazes, kurios verčia susimąstyti apie valstybės ir verslo santykių būklę. „Verslas gali pasiskolinti.“ „Verslas turi prisidėti daugiau.“ „Verslas galėtų mažiau uždirbti.“ Tai ne pavieniai komentarai – tai tendencija. Ir ji kelia nerimą.
Mokesčių reformos kontekste verslas iš visų pusių patiria spaudimą: siūloma didinti pelno mokesčius, plėsti turto apmokestinimą, peržiūrėti vartojimo ir net draudimo mokesčius. Tuo pačiu metu svarstoma spartesnė minimalaus mėnesinio atlyginimo augimo trajektorija, didesni įsipareigojimai socialiniam draudimui. Iš esmės – visos kryptys nukreiptos į tai, kad verslas turi duoti daugiau, greičiau ir nelabai turėdamas teisę klausti – kodėl.
O pagrindinis motyvas, kuris pateikiamas – gynybos finansavimas. Tačiau šiandien nė vienas verslas neturi aiškaus atsakymo, kaip siūlomi mokesčių pokyčiai bus susieti su realiomis gynybos investicijomis. Nėra atskiro fondo, nėra aiškios schemos, nėra mechanizmo, kaip užtikrinti tikslinį lėšų panaudojimą. Viskas bus perkelta į bendrą valstybės biudžetą, o toliau – sprendimai bus priimami pagal politinę valią, o ne pagal skaidrią logiką ar sutartą planą.
Gynyba yra visų mūsų reikalas. Tai ne tik verslo, ne tik dirbančiųjų ar tik mokančių daugiausiai problema. Tai – nacionalinė atsakomybė, kuri turi būti paskirstyta teisingai ir suprantamai. Bet šiandien matome priešingą vaizdą – verslui primetama didžiausia našta, ir dar su priekaištu, kad jis turi mažiau klausti ir daugiau paklusti.
Nuo diskusijų apie mokesčius pereinama prie nuomonės formavimo, kad verslas yra savanaudiškas, kad jis stabdo pažangą, kad gynyba jam neva „nesvarbi“. Tai – klaidingas ir pavojingas naratyvas. Verslas ne vienerius metus demonstravo gebėjimą prisitaikyti, mokėti daugiau, investuoti nepaisant neapibrėžtumo. Bet partnerystė negali būti vienpusė. Kai kalbame apie nacionalinį saugumą – reikia ne spaudimo, o bendradarbiavimo.
Dar labiau trikdo tai, kad įstatymų projektai keliami neatsižvelgiant į verslo nuomonę, kurie realiai generuoja vertę. Siūlymai pateikiami ne kaip kvietimas tartis, o kaip nurodymas prisitaikyti. Visa tai siunčia aiškią žinutę: verslas nebėra laikomas valstybės kūrėju. Jis tampa patogiu taikiniu, iš kurio tikimasi papildyti biudžetą be papildomų klausimų.
Kaip yra pasakęs A. Linkolnas: „Galima kvailinti dalį liaudies visą laiką, galima kvailinti visą liaudį tam tikrą laiką, tačiau negalima kvailinti visą laiką visos liaudies.“ Ši mintis šiandien skamba kaip įspėjimas, kad kiekvienas neteisingas sprendimas kaupia pasekmes – o nepasitikėjimas nėra laikina būsena. Tai signalas, kad sistema ima byrėti iš vidaus.
Kai valdžia nori daugiau, bet nesugeba parodyti kam, kaip ir kokiu tikslu – verslas nustoja tikėjęs. Kai lėšos renkamos gynybos vardu, bet paskui paskirstomos be atskaitomybės – valstybė praranda moralinį pagrindą reikalauti dar daugiau. O kai verslas nebeklauso, tai ženklas, kad jis nebemato savęs šios valstybės ateityje.
Dar Napaleonas Bonapartas akcentavo – kas nemaitina ir nesirūpina savo kariuomene, tas maitins svetimą kariuomenę. Tačiau šiandien turime išplėsti šią mintį: jei valstybė nesirūpina savo verslu, tai svetimas verslas čia tikrai neateis. Ir dar daugiau – savi verslai pradės išeiti. Realybė jau tokia: vis daugiau įmonių ieško galimybių perkelti veiklą į palankesnę, labiau prognozuojamą aplinką. Šiandien valdžia dar to nejaučia. Bet jei tai tęsis, neišvengiamai pajus.
Pabandykime įsivaizduoti valstybę be verslo. Nėra darbo vietų, nėra eksporto, nėra investicijų, nėra socialinių garantijų. Tai ne tik ekonomikos griūtis – tai ir gynybos neįgalumas. Nes valstybės, kurios silpnina savo ekonominį stuburą, ilgainiui praranda ir gebėjimą apsiginti.
Todėl šiandien svarbiausia – ne kiek paimsime, o kaip išlaikysime tai, kas mus stiprina. Ir tai prasideda ne nuo mokesčių įstatymo projekto, o nuo pagarbaus žvilgsnio į tuos, kurie vis dar pasiryžę kurti čia.
