Neretai tėvams kyla dvejonių, ar verta kreiptis į teismą dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo iš vaiko tėvo (motinos), ypač jei jis nedalyvauja vaiko gyvenime. Viena iš baimių – ar toks sprendimas ateityje neprivers pilnamečio vaiko išlaikyti tėvą (motiną) senatvėje, nors šis savo tėviškų pareigų vengė. Kokiais atvejais pilnamečiai vaikai privalo teikti išlaikymą savo tėvams, o kada nuo šios prievolės jie gali būti atleisti?
Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Civilinis kodeksas numato vaikų pareigą gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Ši pareiga apima prigimtinę vaikų atsakomybę pasirūpinti savo tėvais, teikiant jiems visapusišką pagalbą, paramą ir deramą išlaikymą. Tuo atveju, kai pilnamečiai vaikai savo noru nevykdo šios pareigos, tėvai turi teisę kreiptis į teismą, kuris sprendžia dėl išlaikymo priteisimo. Tačiau svarbu pažymėti, kad ši pareiga kyla tik esant tam tikroms įstatyme nustatytoms sąlygoms. Be to, ji yra glaudžiai susijusi ne tik su teisiniais reikalavimais, bet ir su moraliniais bei socialiniais aspektais.
Civilinio kodekso 3.205 straipsnis nustato, kad pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti tik nedarbingus ir paramos reikalingus savo tėvus. Nedarbingumas gali būti susijęs su pensiniu amžiumi arba neįgalumu, o paramos reikalingumas reiškia, kad tėvai negali užsitikrinti savo būtiniausių poreikių iš turimų pajamų ar turto. Vis dėlto, net ir nustačius, kad tėvui (motinai) yra reikalingas išlaikymas, teismas gali atleisti vaikus nuo išlaikymo prievolės tėvams, jei tėvai dėl savo kaltės nevykdė pareigų nepilnamečiams vaikams. Tėvų kaltas elgesys gali pasireikšti įvairiomis formomis – materialinio išlaikymo neteikimu, emocinio ryšio stoka, neprisidėjimu prie vaiko auklėjimo ar netgi jų atstūmimu (pavyzdžiui, atsisakymu priimti gyventi vaiką, kai jis negalėjo gyventi su kitu iš tėvų ir panašiai).
Vaikų pareiga teikti išlaikymą grindžiama ne tik teisinėmis, bet ir moralinėmis nuostatomis. Teismų praktikoje ši vaikų prievolė aiškinama, kaip kompensacinė – tai yra atsilyginimas tėvams už jų rūpestį ir globą vaikystėje. Todėl jeigu tėvai savo pareigų vaikams neatliko, tai atitinkamai tokie tėvai neturėtų tikėtis ir reikalauti iš pilnamečių vaikų išlaikymo, išskyrus atvejus, kai tėvai savo pareigų vaikams neatliko dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, sunkios ligos, psichikos sveikatos sutrikimo ir pan. Vertinant tėvų pareigų vykdymą nepilnamečiams vaikams, teismų praktikoje atsižvelgiama į tai, ar tėvai prisidėjo prie nepilnamečių vaikų fizinės, emocinės ir socialinės gerovės kūrimo. Jei nustatoma, kad tėvai vengė vykdyti pareigas vaikams dėl savo kaltės, teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti tokius tėvus.
Be to, vaikų pareiga išlaikyti tėvus priklauso ir nuo jų pačių turtinės padėties. Jeigu vaikas pats turi finansinių sunkumų, skolų, išlaikytinių (pavyzdžiui, savo nepilnamečių vaikų), teismas gali sumažinti priteisiamą išlaikymo dydį arba visiškai atleisti nuo pareigos teikti išlaikymą tėvams.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad jeigu yra keli pilnamečiai vaikai, išlaikymo pareiga paskirstoma proporcingai, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko turtinę padėtį. Teismas sprendžia, kokią sumą kiekvienas vaikas turėtų skirti tėvams išlaikyti, atsižvelgdamas į jų finansines galimybes ir šeimines aplinkybes. Tai reiškia, kad gali būti pagrindas atleisti vieną vaiką nuo tėvų išlaikymo, o iš kito priteisti daugiau.
Be kita ko, teismų praktikoje vertinama ir tai, ar tėvai patys neprisidėjo prie savo sunkios finansinės situacijos. Pavyzdžiui, vienoje byloje, sprendžiant dėl išlaikymo priteisimo tėvui, teismas laikė svarbiomis ir vertino aplinkybes, kad ieškovas (išlaikymo reikalaujantis tėvas) daugelį metų užsiėmė veikla pagal verslo liudijimą, tačiau jos neregistravo ir nemokėjo socialinio draudimo įmokų. Dėl šios priežasties jo senatvės pensija buvo mažesnė nei šalies vidutinė senatvės pensija. Be to, ieškovas, gavęs pajamų iš nekilnojamojo turto nuomos ar kitų vertingų sandorių, elgėsi neatsakingai – nesukaupė santaupų ar kito turto. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovas pats yra kaltas, patekęs į tokią situaciją išskirtinai dėl savo socialiai neatsakingo ir lengvabūdiško elgesio. Taigi, jeigu tėvai patys nesirūpino socialinio draudimo įmokomis, nesukaupė santaupų, neatsakingai tvarkė savo turtą ir dėl to atsidūrė sunkioje turtinėje padėtyje, teismas, įvertinęs tokį tėvų elgesį, gali ir nepriteisti jiems išlaikymo iš vaikų.
Apibendrinant, svarbu pažymėti, kad nepilnamečio vaiko tėvo pareigos neapsiriboja vien išlaikymo teikimu. Tėvai turi pareigą vaikus auklėti, prižiūrėti, jais rūpintis ir sudaryti palankias sąlygas visapusiškai vystytis. Jeigu tėvai nevykdo šių pareigų, o tik teikia materialinį išlaikymą (alimentus), tai dar nereiškia, jog jie įgyja neginčijamą teisę reikalauti išlaikymo iš vaiko senatvėje. Teismai, spręsdami tėvų ir vaikų ginčus dėl vaikų pareigos teikti išlaikymą tėvams, vertina daugelį aplinkybių, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar tėvas, prašantis išlaikymo, dėl savo kaltės nebuvo nusišalinęs nuo pareigų vykdymo vaikui, taip užtikrindami, kad tik atsakingai savo pareigas vykdę tėvai galėtų teisėtai tikėtis išlaikymo senatvėje.
