Neseniai viešumoje plačiai nuskambėjo atvejis, kai Šarūnas Stepukonis, buvęs „Baltcap“ infrastruktūros fondo valdytojas, įtariamas 40,4 milijonų eurų pasisavinimu, nesislapstė, pats atvyko iš Ukrainos, savaitgalį vakare atėjo į FNTT būstinę ir savarankiškai pasidavė pareigūnams bei davė parodymus byloje, t.y. bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis.
Ši byla ir jo veiksmas iškėlė svarbią diskusiją apie bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis prasmę ir galimas pasekmes, ypač kai kalbama apie baudžiamosios atsakomybės palengvinimą ar net išvengimą.
Bendradarbiavimas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė
Bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis yra kompleksinis procesas, leidžiantis asmenims, įtariamiems ar kaltinamiems dėl nusikalstamų veikų, siekti sumažinti savo atsakomybę už nusikalstamą veiką arba net visai jos išvengti.
Jungtinių Tautų konvencijoje prieš korupciją yra numatyta, kad kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, imasi reikiamų priemonių, jog paskatintų asmenis, dalyvaujančius ar dalyvavusius darant tam tikrą nusikaltimą, suteikti informaciją kompetentingoms institucijoms tyrimo ar parodymų davimo tikslais, taip pat faktinę konkrečią pagalbą, galinčią prisidėti atimant iš nusikaltusių asmenų nusikalstamu būdu įgytas pajamas ir išieškant tokias pajamas. Be to, kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, svarsto galimybę tam tikrais atvejais leisti sušvelninti bausmę kaltinamajam arba leisti suteikti imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo.
Lietuvos Baudžiamasis kodeksas (BK) nustato aiškias gaires, kaip bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis gali paveikti asmenų, padariusių nusikalstamas veikas, atsakomybę. Pagal BK 59 straipsnį, atsakomybę lengvinančios aplinkybės apima platų spektrą veiksmų, įskaitant nusikalstamos veikos pripažinimą, padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką ar jos dalyvius, ir žalos atlyginimą. Teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas aplinkybes, o bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis yra viena tokių.
BK 39 straipsnis detaliai aprašo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas, kai asmuo padarė neatsargų ar nesunkų tyčinį nusikaltimą, pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir egzistuoja bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės be atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Jei asmuo bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis, tai gali būti sudedama sąlyga jį išvis atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Be to, bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis yra itin svarbus ir organizuotam nusikalstamumui užkardyti bei atskleisti sunkius nusikaltimus, padarytus organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių.
Specialūs įstatymai, kaip Organizuoto nusikalstamumo prevencijos įstatymas, nustato tokio atleidimo sąlygas ir galimas pasekmes. Jame įteisinta galimybė nepersekioti nusikalstamos gaujos nario, t.y. galimybė baudžiamojon atsakomybėn netraukti su nusikalstama gauja susijusio asmens, padėjusio teisėsaugai atskleisti nusikaltimą.
Tokiais atvejais ypač svarbu yra aktyvus dalyvavimas atskleidžiant organizuotų nusikalstamų grupių pobūdį, sudėtį, struktūrą, buvimo vietą ar veiklą, nusikaltimus, kuriuos padarė ar rengiasi daryti grupės ar jų nariai, ryšius su kitomis nusikalstamomis grupėmis, bei tarptautinius ryšius, neteisėtos kilmės turtą.
Kokios gali būti bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis pasekmės?
Bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis gali turėti dvejopą poveikį. Viena vertus, asmenims, įtariamiems dalyvavus nusikalstamoje veikloje, tai gali suteikti galimybę mažinti bausmę ar netgi išvengti baudžiamojo persekiojimo, ypač jei jų teikiamas bendradarbiavimas yra vertinamas kaip esminis tyrimo ar kitų nusikalstamų veikų atskleidimui. Kita vertus, nepakankamas ar pavėluotas bendradarbiavimas gali neleisti pasinaudoti šiomis lengvatinėmis sąlygomis, o kartais netgi gali sukelti papildomų įtarimų ar kaltinimų.
Svarbu pažymėti, jog kai kurie žmonės bijo bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, tokiomis kaip teismai, prokuratūra, FNTT, STT dėl įvairių priežasčių. Jie gali manyti, kad jeigu jie patys kreipsis, norėdami pateikti žinomą informaciją apie įvykdytą nusikalstamą veiką, tai teisėsaugos institucijos darbuotojai gali įtarti juos pačius prisidėjus prie nusikalstamos veikos arba, kad tai gali pakenkti jų reputacijai. Taip pat, atsižvelgus į dažnai pateikiamą žmonių pasitikėjimo šiomis institucijomis statistiką, dažnam gali kilti abejonių dėl teisėsaugos institucijų veikimo efektyvumo ir sąžiningumo. O kai kurie žmonės gali bijoti pranešti apie nusikaltimus dėl savo saugumo ar kitų panašių priežasčių.
Vis dėlto, žiūrint iš moralinės pusės, teigiamas bendradarbiavimo poveikis yra tai, jog bendradarbiavimas gali padėti išsiaiškinti situaciją, prisidėti prie tyrimo ir užtikrinti, kad teisėsaugos institucijos turės visą reikiamą informaciją. Bendradarbiaujant su policija ar kitomis teisėsaugos institucijomis, tokiu būdu galima prisidėti prie nusikaltimų prevencijos. Pranešant apie įtartinus veiksmus arba padedant identifikuoti nusikaltėlius, galima užtikrinti visuomenės saugumą. Taip pat tai gali sumažinti galimybę būti neteisingai įtariamam arba iš tikrųjų padėti išvengti atsakomybės. Taigi, jeigu jūs turite informacijos apie nusikaltimą, bendradarbiavimas su teisėsauga yra būtinas. Jūsų parodymai gali padėti išaiškinti nusikaltimo aplinkybes ir surasti kaltininkus. Tokiu atveju, bendradarbiaudami su teisėsauga, galite prisidėti prie teisingumo vykdymo.
Lietuvos teisės sistemoje, panašiai kaip ir daugelyje kitų šalių, yra numatytos teisinės paskatos bendradarbiauti. BK straipsniai, reglamentuojantys atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, skatina įtariamuosius ar kaltinamuosius apsvarstyti bendradarbiavimo su teisėsauga galimybę kaip būdą sumažinti galimas bausmes. Tai yra teisės sistemos būdas mažinti nusikalstamumą ir skatinti atskleisti nusikaltimus, siūlant „išeitį“ tiems, kurie yra pasirengę bendradarbiauti.
Kalinio dilemos taikymas bendradarbiavimui su teisėsaugos institucijomis
Kalinio dilema yra teorinė koncepcija iš žaidimų teorijos, kuri analizuoja, kaip du racionaliai mąstantys asmenys gali nesutarti dėl bendradarbiavimo, net jei tai atrodo kaip jų abiejų interesams geriausias variantas. Kalinio dilema dažniausiai pateikiama kaip hipotetinė situacija, kurioje du nusikaltėliai sulaikomi ir apklausiami atskirai. Teisėsauga siūlo kiekvienam iš jų pasirinkimą: išduoti kitą ir, priklausomai nuo apklausos rezultatų, gauti mažesnę bausmę arba išvis išvengti bausmės, jei kitas asmuo nusprendžia bendradarbiauti ir išduoti jį. Jei abu nusprendžia bendradarbiauti ir išduoti vienas kitą, jie abu gauna vidutinio sunkumo bausmes. Jei abu laikosi tylėjimo, jie abu gauna lengvesnes bausmes, bet sunkesnes nei būtų gavę, jei vienas būtų išdavęs, o kitas būtų likęs lojalus.
Kalinio dilemos esmė yra ta, kad nors bendradarbiavimas ir yra abiejų asmenų geriausias sprendimas, racionalūs individualūs sprendimai gali paskatinti juos elgtis priešingai, nes kiekvienas bijo būti išduotas. Tai iliustruoja, kaip sunku pasiekti optimalų rezultatą, kai veiksmų rezultatai priklauso nuo kito asmens pasirinkimų.
Kalinio dilemos principas taikomas baudžiamojoje teisėje skatinant nusikaltimų dalyvius ar liudytojus bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, siekiant išvengti bausmės ar gauti švelnesnę bausmę. Tai labai aktualus modelis, analizuojant bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, ypač tais atvejais, kai asmenys yra įtariami ar kaltinami dalyvavimu nusikalstamoje veikloje. Tai atskleidžia psichologinę ir strateginę dinamiką, su kuria susiduria įtariamieji ar kaltinamieji, svarstydami galimybę bendradarbiauti su teisėsauga.
Kokios Š. Stepukonio atvejo perspektyvos?
Apie tai dar anksti spręsti. Spaudos duomenimis, FNTT Š. Stepukoniui ikiteisminiame tyrime yra pareiškusi įtarimus pagal LR BK 183 str. 3 d, t.y. dėl jo žinioje buvusio labai didelės vertės svetimo turto pasisavinimo. Tai yra sunkus nusikaltimas, už kurį gresia iki 8 m. nelaisvės. Abejotina, kad pirmą kartą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui būtų skirta maksimali bausmė, tačiau visiškai atleisti nuo atsakomybės už tokį nusikaltimą pagal BK nėra galimybės. Tokiu būdu, bendradarbiavimas su FNTT gali būti racionali strategija siekiant sušvelninti teisinę atsakomybę.
Vertinant Lietuvos teisinę sistemą ir galimybę bendradarbiavimu su teisėsaugos institucijomis pasinaudoti kaip atsakomybę lengvinančia aplinkybe, Šarūno Stepukonio atvejis atveria diskusiją apie bendradarbiavimo efektyvumą ir strategijas. Vis dėlto, atsižvelgiant į kalinio dilemos sudėtingumą, kiekvienas atvejis yra individualus, todėl yra būtina profesionali teisinė pagalba. Ji padeda suprasti įvairius bendradarbiavimo aspektus, įvertinti galimas pasekmes ir strategiškai apsispręsti dėl tolimesnių veiksmų. Teisininkas gali padėti atskleisti bendradarbiavimo naudą, įvertinti rizikas ir užtikrinti, kad sprendimai būtų priimami, remiantis ne tik asmeniniais interesais, bet ir teisinių pasekmių supratimu, taip pat geriausiai atstovaujant kliento interesus teisminio proceso metu.
