Nuo karo Ukrainoje pradžios linija tarp demokratiškų ir autoritarinių valstybių brėžiama kone kiekvienoje viešoje diskusijoje. Aršiausi komentatoriai visuomenių skirtumus tiek užaštrina, kad tiesiai šviesiai teigia: mes esame gėris, o už sienos – blogis.
Šiame tekste nebandysiu aiškinti, kad visada yra niuansai, kad gėrio negalime nusakyti be blogio, ar kad realiame pasaulyje grynosios balta ar juoda neegzistuoja, o tik tik jų tonai ir atspalviai. Čia norėčiau pakalbėti apie autoritarizmą, kuris įstatymų pavidalu vis dar egizstuoja visose po sovietinėse šalyse – tiek Baltarusijoje, Rusijoje, tiek Lietuvoje ir Lenkijoje ar kitose mūsų giminiškose valstybėse.
Tai ne efemeriška „politinė kultūra“, „diskusijų trūkumas“ ar „homo-sovieticus“ liekanos mūsų visuomenės genuose. Autoritarizmo forma, apie kurią noriu pakalbėti, yra labai konkreti, juoda ant balto užrašyta mūsų įstatymuose. Nustebsite, bet šis autoritarizmas tiesiogiai nesusijęs su sovietų sąjunga ar bolševizmu. Tai autoritarizmas, įsigalėjęs mūsų šalių nepriklausomybių aušroje ir iki šiol tyliai snaudžiantis kamputyje.
Taigi, apie ką aš čia kalbu? Apie streikus! O tiksliau, apie tai, kad mūsų šalyse, nepriklausomai nuo to ar ji yra demokratinė ar autoritarinė, streikai yra vienodai uždrausti. Jūs man sakysite – kaip tai uždrausti, juk mokytojai streikuoja, praeitą žiemą streikavo Vilniaus viešojo transporto vairuotojai, dar anksčiau „Achemos“ darbuotojai.
Tiesa, teisė streikuoti yra įrašyta mūsų konstitucijoje. Tokia pat teisė įrašyta ir Baltarusijos konstitucijoje. Daugelyje Rytų Europos šalių darbuotojų teisės streikuoti įtvirtintos konstitucijose, bet vos tik pradedi gilintis, kaip šios teisės yra įteisintos, išlenda įvairiausi ribojimai, kurie, įkūnyti biurokratiniais ir teisiniais reikalavimais, jums nurodo, kad šia teise galima pasinaudoti tik praėjus devynis Dantės ratus. Nors nužengus net iki devintuojo rato, gali būti, kad jums pareikš, jog pažeidėte kokį nors įstatymą ir teks sugrįžti į pirmąjį aukštą.
Praktiškai nepakitęs iki šių dienų streikų ribojimas Lietuvoje atsirado 1992 m. Tikėtina, kad šis įstatymas buvo nusižiūrėtas nuo Lenkijos, kur panašūs įstatymai atsirado 1991 m. Anot Varšuvos universiteto teisės sociologės Katarzynos Rakowskos, kuri skaitė paskaitą spalio pabaigoje Gegužės 1-osios profesinės sąjungos organizuotoje konferencijoje, pirmieji streikų ribojimai Lenkijoje atsirado kaip reakcija į kilusius darbininkų streikus 1981 m. Gdanske. Tuometinis Lenkijos darbininkų partijos sekretorius Wojciech Jaruzelskis įvedė karinę padėtį ir „leido“ darbuotojams streikuoti tik išnaudojus visas kitas galimybes.
Tokiu būdu Jeruzelskis apvertė anksčiau egzistavusią kolektyvinių derybų logiką. Streikai nebuvo reglamentuoti, dėl to darbininkai patys spręsdavo, ar jau metas skelbti streiką, ar įmanoma pasiekti susitarimą be to. Buvo įprasta, kad būtent streiko būdu įmonės vadovai ar atsakingi valdininkai yra priverčiami derėtis. Jeruzelskis gudriai apvertė šią logiką ir nurodė, kad pirmiausia reikia pereiti keletą derybinių ir taikinimo komisijų, o tik tada jau leidžiama darbininkams imtis kolektyvinių veiksmų.
Tikriausiai nieko nestebina, kad tokie ribojimai buvo įvesti autoritarinės valdžios metais. Tačiau kai po dešimties metų kilo antroji Solidarnosz vedamų streikų banga atvedusi į sovietų sąjungos griūtį ir nepriklausomų valstybių atsiradimą, šis įstatymas buvo panaikintas ir… 1991 m. naujoji Lenkijos vyriausybė įteisino dar griežtesnį streikų draudimą. Jeigu prie Jeruzelskio įstatymo buvo tik dvi taikinimo komisijos, tai nuo šiol atsirado ir trečioji!
Anot K. Rakowskos, naujoji Lenkijos valdžia, matydama kokie galingi yra darbininkų streikai, pabijojo, kad šie atsisuks prieš jų planuojamas ekonomines pertvarkas – gamyklų privatizaciją, kainų liberalizaciją. Dėl to parlamente laimėjo ypač griežtas streikų reglamentavimas, kuris praktiškai panaikino darbininkams galimybę ginti savo teises streiko keliu. Tokiu pat keliu pasuko ir Lietuva.
Kodėl tokie streikų draudimai išliko iki mūsų dienų? Streikų reglamentavimą Lietuvoje dar 2001-aisiais kritikavo Tarptautinė darbo organizacija (TDO). Tuo metu, ruošiantis prisijungimui į Europos Sąjungą, buvo rengiamas naujas darbo kodeksas. TDO ragino tuometinę A. M. Brazausko vyriausybę keisti streikų reglamentavimą, kad ši atitiktų tarptautinius demokratinių šalių standartus – leistų darbuotojams skelbti streiką be jokių apribojimų. Deja, šių raginimų politikai neišgirdo.
Panašiai nutiko ir 2016-aisiais. Tuometinė A. Butkevičiaus vyriausybė argumentavo, kad senąjame darbo kodekse per daug apribojimų, kurie neleidžia darbuotojams ir darbdaviams laisvai tartis dėl apmokėjimo ir darbo sąlygų. Tačiau parengtame naujame darbo kodekse liberalizuoti tik individualūs santykiais, o kolektyviniai palikti praktiškai nepakitę. Galima retoriškai paklausti: kodėl liberalizavome viską, išskyrus streikus?
Jau eilę metų Lietuva gauna ES paramą skatinti socialinį dialogą darbo vietose. 2020 metais pagal Finansų ministerijos užsakymą buvo atlikta analizė, kurioje pažymima, kad Lietuva velkasi pačiame gale pagal kolektyvinių sutarčių skaičių – kolektyvinės sutartys apima tik 15–20 proc. darbuotojų. Realus skaičius yra dar mažesnis, nes kai kurios kolektyvinės sutartys paprasčiausiai atkartoja darbo kodekso straipsnius. Šis tyrimas buvo atliktas ruošiant kito paramos etapo 2021–2027 metams gaies. Šiose gairėse ir vėl juoda ant balto užrašytą streikų liberalizavimo punktas.
Vertinant kolektyvinių santykių reglamentavimą ir darbuotojų laisves streikuoti, skirtumai tarp autoritarinių ir demokratinių valstybių nublanksta. Žinoma, Lietuvoje mes nesodiname į kalėjimą nepriklausomų profesinių sąjungų lyderių, kaip tai daro Baltarusijos rėžimas. Tačiau Lietuvos valdžios atstovai nesibodi tildyti nepaklusniųjų juos vaizduojant kaip radikalus, turinčius „politinius“ siekius ir tuo pat metu tapšnojant per petį tiems profsąjungų atstovams, kurie pasirašo bet kokį susitarimą su valdžia. Juk nėra skirtumo ką ten pasirašai – svarbu kad per televizija parodytų!
Lietuvoje streikuoja vos kelios profsąjungos, kurios turi resursus pereiti ilgą biurokratinį ir brangiai kainuojantį procesą. Ir streikai niekada nebūna tokie veiksmingi, nes darbdaviai visada turi marias laiko jiems pasiruošit, įbauginti ir suskaldyti darbuotojus. Tačiau tai retais atvejais, kai kyla streikas, darbdaviai ar valdžia lengvai griebiasi jiems palankių kolektyvinių santykių įstatymų ir kalba apie viską, išskyrus darbuotojų reikalavimus: streikuotojai pažeidė X straipsnį, jie iškėlė naujus reikalavimus, streike dalyvauja daugiau nei leistinas darbuotojų skaičius“.
Šią kritiką rašau ne dėl to, kad reikalaučiau įstatymu uždrausti darbdaviams ar valdžiai kritikuoti streikuojančius darbuotojus. Natūralu, kad kilus ginčui, abi šalys ieško argumentų, kartais ne pačiais gražiausiais būdais. Natūralu ir tai, kad silpnas, daugumos nepalaikomas streikas greitai pralaimės. Tačiau nenatūralu ir neteisinga yra tai, kad mes paleidžiame į ringą du varžovus, vienam surišame rankas, o kitam duodame beisbolo lazdą ir tai laikome socialiniu dialogu. Jeigu vakaruose darbuotojai gali savo valia spręsti ar skelbti streiką, tai rytuose ši laisvė yra paversta biurokratine kaliausia.
Tikroje demokratijoje streikai būtų laikomi tokia pat laisve kaip ir protestai, bet ar atsiras partijos ir politikai, kurie išdrįs imtis šio klausimo? Laisvė streikuoti yra demokratiškos visuomenės ir politinės sistemos pamatas. Be laisvės streikuoti, apie pusę savo aktyvaus laiko mes gyvename (dirbame) autoritarizmo sąlygomis – be teisės rinkti savo vadovus, išsakyti nuomonę ir reikšti nepasitenkinimą, jeigu sprendimai mūsų netenkina.
