Šiomis savaitėmis tūkstančiai abiturientų priima vieną svarbiausių gyvenimo sprendimų – kur ir ką studijuoti.
Sprendimą jie priima rinkoje, kurią dirbtinis intelektas perrašo greičiau, nei spėja keistis studijų programos. Šimtmečius veikė paprasta sėkmės formulė: žinios buvo sutelktos universitetuose, tačiau prieiga prie jų – ribota, todėl gautas diplomas – patikimas signalas darbdaviui. Šiandien visos trys šios prielaidos griūva. Tai matau kasdien – ir kalbėdamas su verslo lyderiais, ir stebėdamas, kaip keičiasi pačių studentų lūkesčiai.
Žinios tapo pigios. Gebėjimai – brangūs
DI per kelias sekundes paaiškina sudėtingiausias sąvokas, analizuoja duomenis, programuoja ir konsultuoja. Tai reiškia paprastą, bet nepatogų dalyką: rinkoje nebemokama už tai, kiek žmogus žino. Mokama už tai, ką jis geba su tomis žiniomis padaryti.
Darbdaviams šis pokytis jau akivaizdus. Įmonių vadovai kalba apie tą patį: jie ieško ne žmonių, kurie atkartoja žinias, o tų, kurie veikia neapibrėžtumo sąlygomis, priima sprendimus, dirba tarpdisciplininėse komandose ir greitai persiorientuoja, kai keičiasi situacija. Diplomas vis dar yra svarbus, tačiau vien jo nebepakanka – darbdaviai labiau vertina įgytus gebėjimus.
Karjeros logika keičiasi iš esmės. Anksčiau klausimas buvo „ką studijavai?“. Dabar – „ką gali padaryti ir kuo tai įrodysi?“. Laimi tie, kurie savo kompetencijas gali parodyti realiais projektais, sprendimais ir rezultatais, o ne vien gautu diplomu ar pažymių vidurkiu.
Ką tai reiškia renkantis studijas?
Jei diplomas nebėra garantija, ar studijų pasirinkimas tampa mažiau svarbus? Priešingai – jis tampa svarbesnis, tik keičiasi klausimai, kuriuos verta užduoti.
Tradiciškai abiturientai klausia: „kuri profesija perspektyvi?“. Bet bandyti atspėti, kokios profesijos bus paklausios po dešimties metų, šiandien beveik neįmanoma – dalies jų dar tiesiog nėra, o dalis dabartinių bus iš esmės pasikeitusios. Todėl protingiau klausti ne „kokia profesija išliks?“, o „kokie gebėjimai išliks vertingi, kad ir kaip keistųsi profesijos?“.
Atsakymas gana aiškus: gebėjimas mąstyti kritiškai ir sistemiškai, priimti sprendimus, dirbti su žmonėmis, mokytis naujų dalykų ir produktyviai naudoti technologijas. Tai reiškia, kad šiandien studijų kryptis yra svarbi, bet dar svarbiau – kokią mokymosi patirtį ji suteikia, kaip lavina kritinį mąstymą. Ta pati programa viename universitete gali ugdyti atsakymų atkartojimą, kitame – savarankiškumą ir darbą su realiomis problemomis.
Todėl rinkdamiesi universitetą jaunuoliai (ir jų tėvai) turėtų klausti ne tik „koks programos pavadinimas?“ ar „kokia stojamoji kartelė?“, bet ir praktiškesnių dalykų. Ar studijų metu dirbsiu su realiomis verslo ar viešojo sektoriaus užduotimis, ar tik su vadovėliniais pavyzdžiais? Ar DI čia integruotas į studijas kaip įrankis, ar apie jį tik kalbama? Ką veikia absolventai po penkerių metų? Ar dėstytojai turi ryšį su praktika? Kiek programa ugdo tai, ko negalima automatizuoti – sprendimų priėmimą, lyderystę, bendradarbiavimą?
Šie klausimai yra geriausias filtras. Universitetas, kuris į juos gali atsakyti konkrečiai, ruošia žmones darbo rinkai. Kuris negali – ne rengia ateičiai, o tiražuoja diplomus.
„Minkštieji“ įgūdžiai – iš tikrųjų kiečiausi
Žinoma, tokius įgūdžius – sprendimų priėmimą, kritinį mąstymą, kūrybiškumą, lyderystę ir gebėjimą bendradarbiauti vadinome „minkštaisiais“ įgūdžiais. Tarsi malonų priedą prie „tikrųjų“ profesinių žinių. Tačiau šis terminas klaidina.
Būtent šiuos gebėjimus sunkiausia automatizuoti, sunkiausia išugdyti ir sunkiausia rasti rinkoje. Todėl už juos mokama daugiausiai. Sprendimo geba, etinė nuovoka, empatija, sisteminis mąstymas ir komunikacija nėra minkšti įgūdžiai – tai strateginiai gebėjimai ir pagrindinė AI ekonomikos valiuta. Kuo daugiau rutinos perima technologijos, tuo vertingesnis tampa žmogus, kuris geba spręsti, vertinti ir prisiimti atsakomybę.
Žmogus + DI: konkurencinio pranašumo formulė
Vis dėlto klaida būtų žmogiškuosius gebėjimus tik priešinti technologijoms – tai naujoji realybė, prie kurios turime prisitaikyti. Didžiausią vertę darbo rinkoje kurs ne tie, kurie konkuruos su DI, ir ne tie, kurie jį ignoruos, o tie, kurie mokės jį panaudoti kaip savo darbo sverto tašką.
DI gali generuoti idėjas, analizuoti duomenis, kurti prototipus ir automatizuoti procesus. Bet kažkas turi suformuluoti problemą, įvertinti sprendimus ir suprasti jų poveikį verslui bei klientams. Tas „kažkas“ – žmogus. Profesinė ekspertizė, sustiprinta DI galimybėmis, tampa nauju karjeros standartu: mokėti dirbti su DI netrukus bus taip pat būtina, kaip šiandien mokėti dirbti kompiuteriu.
Todėl universitetams nebeužtenka dėstyti „apie“ dirbtinį intelektą. Studentams reikia realios praktikos: eksperimentuoti, kurti, testuoti ir diegti sprendimus, kurie veiktų tikroje verslo ar viešojo sektoriaus aplinkoje. Kaip gamtos moksluose teorija yra tikrinama laboratorijose, taip dirbti su DI studentai turi mokytis kurdami ir testuodami realius sprendimus. Į darbo rinką turi ateiti žmonės, kurie ne tik supranta, kaip DI veikia, bet ir moka su juo sukurti apčiuopiamą vertę.
Klausimai vertingesni už atsakymus
Tačiau keičiasi ne tik reikalingi gebėjimai ar studijų modeliai. Keičiasi ir tai, ką laikome vertingu mąstymu. Šiandien vis dažniau svarbiausias tampa ne atsakymas, o gebėjimas užduoti tinkamą klausimą.Ir nors šiandien daug kalbama apie studentų smalsumo krizę, bet gal problema ne studentuose? Švietimo sistema dešimtmečius apdovanojo teisingą atsakymą, o ne įdomų klausimą. Rinkoje, kurioje atsakymai pasiekiami akimirksniu, vertę kuria tie, kurie pastebi, ko dar niekas nepaklausė. Tai galioja ir renkantis studijas: geriausias signalas apie universitetą yra ne tai, kokius atsakymus jis žada, o tai, kokius klausimus jis moko kelti.
Studijos nesibaigia su diplomu
Dar vienas dalykas, kurį verta suprasti renkantis studijas: tai nebėra vienkartinis sprendimas „visam gyvenimui“. Kompetencijų galiojimo laikas trumpėja – tai, kas darbo rinkoje buvo paklausu prieš penkerius metus, šiandien gali būti automatizuota. Vienintelė tvari karjeros strategija – nuolatinis gebėjimų atnaujinimas.
Tai turėtų nuimti dalį įtampos nuo abiturientų: pirmasis pasirinkimas yra svarbus startas, bet ne nuosprendis. Universitetas vis labiau tampa platforma, prie kurios žmogus grįžta visą gyvenimą – trumpais moduliais, kaupiamaisiais sertifikatais, programomis pagal konkretų karjeros poreikį. Matome tai ir savo auditorijose: į vadovų programas grįžta žmonės, baigę studijas prieš dešimt ar dvidešimt metų – ne todėl, kad jų diplomas „nustojo galioti“, o todėl, kad pasikeitė jų rinka, komandos ir įrankiai.
Todėl renkantis universitetą verta žiūrėti į jį kaip į ilgalaikį partnerį: ar tai vieta, į kurią norėsiu ir galėsiu sugrįžti, kai karjera pareikalaus naujų gebėjimų?
Universitetų misija – ne konkuruoti su technologijomis ar bausti už jų panaudojimą, o ruošti žmones, kurie technologijas paverčia verte: sau, organizacijoms, visuomenei. Pasaulyje, kuriame intelektas tampa pigus ir visiems prieinamas, brangiausi bus tie, kurie žmogiškąją nuovoką, kūrybiškumą ir atsakomybę mokės sujungti su DI galimybėmis.
O abiturientams, šiomis dienomis pildantiems prašymus, palinkėčiau vieno: rinkitės ne pavadinimą diplome, o aplinką, kuri išmokys mąstyti, spręsti ir nuolat mokytis. Tai svarbiausia investicija, kurios jokia technologija nenuvertins.
