Europos centrinis bankas kovo mėnesį vėl pranešė kelsiantis bazines palūkanų normas: tokios naujienos įtampą kelia ne tik žmonėms, turintiems būsto paskolas, bet ir verslams. Pastarieji ima gerokai konservatyviau investuoti į naujus projektus, atidžiau planuoti finansus, o didesnius projektus kelti į ateitį. Tad kaip kylančios palūkanų normos veikia ir gali paveikti statybų sektorių ateityje? Matau dvi aiškias kryptis, kurių viena, manau, gana netikėta.
Pirmoji, žinoma, statybų sektoriaus apsukų lėtėjimas ir rinkos paveikslo persidėliojimas. Augančios palūkanos iš principo reiškia brangstančius pinigus verslui, kuris investuoja į statybų projektus. Faktas, kad brangesnės paskolos jau lemia tai, kad verslai atidžiau vertina investicijas ir santūriau imasi naujų projektų.
Bet čia svarbus kitas momentas: jei bandytume lyginti 2009 m. ekonomikos krizę, kai visas statybų ir nekilnojamojo turto sektorius stipriai smigo žemyn, šįkart taip nutikti neturėtų. Lėtėjimas bus, bet šiandien visa rinka ir šalies ekonomika stovi ant kojų daug užtikrinčiau, turi susikūrusi nemažas finansines pagalves ir sukaupusi ne vieną klodą žinių apie finansų valdymą. Dėl to išorės turbulencijos taip stipriai paveikti statybų neturėtų, bet pokyčių rinkoje tikėtis reikia.
Ir čia atsiranda antroji poveikio statybų sektoriui kryptis: kas atlaikys ekonominius iššūkius geriausiai, kokie faktoriai tai nulems ir kurios bendrovės persistumdys rinkos lentelėje. Pastaruosius trejus metų statybų ir nekilnojamojo turto sektorius klestėjo su itin sparčiai augančia ekonomika: statė visi ir, deja, statė bet ką.
Pati statybų kokybė neprastėjo, ją dauguma geba išlaikyti gana gerą: kartelė krito bendrai projektams. Statė visur, nekreipdami dėmesio į investicijas infrastruktūrai, statė greitai ir viską, nes ir žmonės lengva ranka pirko, ir verslai gana drąsiai investavo. Greta to, dalis statybų rinkos bendrovių jausdamos didelį verslo pagreitį bandė uždirbti viską, ką gali, nesiekdamos pasiūlyti klientams geresnių, efektyvesnių ir ekonomiškesnių sprendimų. Kam taisyti tai, kas veikia, tiesa?
Tokių bendrovių yra ne viena: jos vystė veiklą taip, kaip darė dešimtis metų, nesiekdamos pasitelkti technologinius sprendimus efektyviam biudžetų skaičiavimui, duomenų analizei, neieškodamos būdų taupyti administracinių resursų, valdyti žmogiškuosius išteklius išmaniai. Ir viso to nedarė, nes klientai nereikalavo: pinigų buvo pakankamai, todėl daugelis nesigilino į klausimus – ar galima geriau, ar galima efektyviau, ar galima ekonomiškiau, daugiausiai dėmesio buvo skiriama darbų terminams.
Ir būtent šis rinkos sudrebėjimas, augančios paskolų palūkanos, klientus pavers atidesniais ir skatins kruopščiau rinktis statybų rangovus, ieškoti pridėtinės vertės.
Norėdamos įtikti klientams, laimėti naujus projektus bendrovės ims stengtis ir dirbti kokybiškiau: ieškos geresnių sprendimų, konkuruos požiūriu į klientus, konkuruos investicijomis į technologinius sprendimus jų lemiamą taupymą bei aukštesnę kokybę. Bendrovės, kurios klestėjimo laikotarpiu jau toliaregiškai investavo į procesus, laimės pirmosios, tuo tarpu kitos, to nedariusios, turės verstis per galvą ieškodamos, kaip konkuruoti labiau įtemptu laikotarpiu.
Tai lems rinkos persistumdymą: mažėjant privataus kapitalo projektų kiekiui mažiau išorės rizikoms atsparios bendrovės, tikėtina, susidurs su iššūkiais. Mažai pridėtinės vertės klientams siūliusios bendrovės neatlaikys konkurencinės kovos. Bendrovės, kurios per pastaruosius dvejus metus nepamatuotai augo ir neinvestavo į vidinius procesus, jų efektyvinimą, susidurs su finansiniais iššūkiais. Visa tai galiausiai pasimatys bendrame rinkos paveiksle, kuriame tikrai gali įvykti svarbių persistumdymų. Bet visa tai ilgojoje perspektyvoje yra tik į gera.
