Bendrovės akcijų išpirkimo teisė ir išpirkimo pareiga. Tai sąvokos, kurios Lietuvoje galiojančiame teisiniame reguliavime atsirado visai neseniai. Ką apie tai reikėtų žinoti verslininkams?
Kokius reikalavimus numato Lietuvos reguliavimas ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį?
Akcinių bendrovių įstatyme (toliau tekste vadinamas Bendrovių įstatymu) nuo 2022-11-30 atsirado nuostatos, susijusios su bendrovės akcijų išpirkimu. Jos, su tam tikromis išimtimis, taikomos tiek akcinėms bendrovėms, tiek ir uždarosioms akcinėms bendrovėms.
Šios nuostatos numato, kad bendrovės akcininkas, veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis, įsigijęs ne mažiau kaip 95 procentus balsų visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių bendrovės akcijų, turi teisę reikalauti, kad visi kiti tos bendrovės akcininkai privalomai parduotų jiems nuosavybės teise priklausančias balsavimo teisę suteikiančias bendrovės akcijas, t. y. įgyja akcijų išpirkimo teisę. Be to, 95 procentų ir daugiau balsų įgijęs akcininkas privalo išpirkti akcijas iš kito akcininko, jeigu pastarasis to reikalauja, t. y. atsiranda išpirkimo pareiga, kurios įgyvendinimo gali reikalauti smulkesnis akcininkas.
Bendrovių įstatyme yra nurodyta, jog bendrovės akcijų išpirkimas gali būti inicijuojamas per 3 mėnesius nuo dienos, kai bendrovės akcininkas, veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis, įsigyja ne mažiau kaip 95 procentus balsų visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių bendrovės akcijų. Jei akcininkas išpirkimo teisę arba teisę reikalauti išpirkti jam priklausančias akcijas įgijo iki 2022-11-30, tai tada minėtas terminas yra 1 metai.
Aptariamos nuostatos numato pakankamai detalią tvarką, kurios reikia laikytis inicijuojant bendrovės akcijų išpirkimą. Pavyzdžiui, akcininkas, ketinantis pasinaudoti išpirkimo teise ar vykdantis išpirkimo pareigą, apie akcijų išpirkimą informuoja bendrovę pateikęs pranešimą, kurio turinys yra detalizuotas įstatymo, todėl į tai būtina atsižvelgti. Manytina, jog vienas iš svarbiausių reikalavimų yra akcijos išpirkimo kaina, kuriai keliamas kriterijus - siūloma akcijos išpirkimo kaina turi būti teisinga. Kokia kaina yra teisinga, nėra nurodyta, o ir teismų praktika šiuo klausimu dar tik susiformuos ir atsakys tiek į šį, tiek į kitus klausimus. Įstatymas nurodo, jog akcijos vertę nustato nepriklausomas turto vertintojas teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimą, nustatyta tvarka. Taigi, kainos teisingumą reikėtų sieti ir su jos nustatymu pagal galiojančius reikalavimus.
Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas nustato turto arba verslo vertės nustatymo principus, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus ir kt. Dėl to, manytina, kad ir vertintojai, kurie nustatytų akcijos išpirkimo kainą, turėtų atitikti minėto įstatymo reikalavimus, t. y. turi turėti reikiamą kvalifikaciją, patirtį ir kt. bei vadovautis minėtu įstatymu ir jį įgyvendinančiais teisės aktais.
Bendrovių įstatymas nurodo, jog akcijų, dėl kurių inicijuojamas išpirkimas, savininkai gali kreiptis į teismą dėl akcijos išpirkimo kainos atitikties teisingumo reikalavimams. Tai reiškia, kad suteikiama teisė nesutikti su nustatyta akcijos išpirkimo kaina ir ją ginčyti teisminiu būdu byloje, pasitelkiant teismo ekspertą ir pan. Panašu, kad be procedūrinių pažeidimų, būtent tokie ginčai gali būti dažniausiai kylantys bendrovės akcijų išpirkimo atvejais. Dėl to, reikėtų pasitelkti tinkamus vertintojus, kai siekiama nustatyti akcijos išpirkimo kainą, kad šalims dėl jos nekiltų abejonių ir brangiai atsieisiančių ginčų, kadangi vien vertintojo arba teismo eksperto paslaugų kainos ganėtinai didelės. Praktikoje pastebima, jog vertinimo kaina įprastai siekia apie 2500-5000 eurų, bet gali būti ir didesnė.
Jei nekyla ginčų dėl akcijų kainos ar jie išsprendžiami, pereinama prie pardavimo proceso. Jeigu akcininkas per pranešime apie akcijų išpirkimą nustatytą terminą akcijų nepardavė, tai išperkantis akcininkas įgyja teisę kreiptis į teismą, kad būtų įvykdytos reikalingos procedūros nuosavybės teisėms pereiti. Jeigu akcijas išperkantis akcininkas per nustatytus terminus nesumoka akcijų išpirkimo kainos, laikoma, kad jo teisė išpirkti akcijas pasibaigė ir jis praranda teisę ateityje pasinaudoti šia teise. Be to, svarbu ir tai, kad akcininkas, neįvykdęs pareigos išpirkti akcijas ir neginčijęs akcijų išpirkimo kainos, privalo sumokėti 10 procentų metinių palūkanų nuo sumos, kurios mokėjimo terminas praleistas.
Kaip Lietuvos teismuose sprendžiamas bendrovės akcijų išpirkimas?
Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovių įstatymo pakeitimai įsigaliojo dar visai neseniai, Lietuvos teismų praktika akcijų išpirkimo klausimais naujų nuostatų pagrindu, dar nėra suformuota. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra aptaręs reguliavimu į akcijų išpirkimą panašų institutą – privalomą akcijų pardavimą pagal Vertybinių popierių įstatymą. Pagal šį įstatymą, akcininkas, įsigijęs akcinės bendrovės, kuri yra laikoma emitentu, akcijų, sudarančių ne mažiau kaip 95 proc. balsavimo teises suteikiančio kapitalo ir ne mažiau kaip 95 procentus visų balsų emitento visuotiniame akcininkų susirinkime, turi teisę reikalauti, kad visi kiti emitento akcininkai parduotų jiems priklausančias balsavimo teisę suteikiančias akcijas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje nutartyje yra nurodęs, jog ekspertizės, skirtos akcijų kainai nustatyti, skyrimas bylose dėl priverstinio akcijų pardavimo yra privalomas. Kitų kategorijų ginčų bylose teismas išsiaiškina dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę ekspertizės skyrimo klausimu, tačiau bendrovės akcijų privalomo pardavimo atvejais teismui išspręsti ginčą dėl teisingos akcijų kainos nustatymo visada reikalinga eksperto išvada. Teismai negali nustatyti akcijų kainos savarankiškai, kadangi tam reikalingos specialiosios žinios, kurias turi ekspertai.
Bendrovių įstatyme įtvirtintas naujasis reguliavimas akcijų išpirkimo ginčus spręsti nurodo pagal priverstinio akcijų pardavimą reglamentuojančias teisės normas. Pažymėtina, jog Vertybinių popierių įstatymo ir Akcinių bendrovių įstatymo reguliavimas, susijęs su akcijų kainos nustatymu teismo tvarka, nukreipia į tas pačias teisės normas, numatančias ekspertų skyrimą ir kainos nustatymą priverstinio akcijų pardavimo atvejais, taigi, tikėtina, jog aptarti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai bus aktualūs sprendžiant akcininkų ginčus dėl teisingos akcijų kainos nustatymo, siekiant išpirkti akcijas vadovaujantis ir Akcinių bendrovių įstatymu. Taigi, bendrovės akcijų išpirkimo bylose ekspertizės skyrimas irgi gali tapti privalomu.
O kaip yra kitose Europos šalyse?
Suomijos, Švedijos, Danijos, ir kitų Europos Sąjungos valstybių nacionaliniuose teisės aktuose yra įtvirtinti panašūs uždarųjų akcinių bendrovių akcijų išpirkimo institutai (ang. squeeze-out right), kurie laikomi efektyvia smulkiųjų akcininkų interesų gynimo priemone. Būtent šių valstybių teisiniu reguliavimu buvo remtasi rengiant Bendrovių įstatymo pakeitimus.
Pavyzdžiui, Suomijoje, akcininkas, kuriam priklauso 90 procentų visų uždarosios akcinės bendrovės akcijų, suteikiančių balsavimo teisę, turi teisę reikalauti kitų bendrovės akcininkų parduoti jų turimas akcijas už teisingą kainą. Smulkieji akcininkai, esant nustatytoms sąlygoms, taip pat turi atitinkamą teisę reikalauti stambiojo akcininko, kad jų akcijos būtų išpirktos. Jei smulkieji akcininkai atsisako parduoti akcijas stambiajam akcininkui už jo pasiūlytą kainą, akcininkų ginčai sprendžiami Centriniuose prekybos rūmuose, pagal arbitražo taisykles. „Teisinga kaina“ nustatoma remiantis akcijų rinkos kaina, buvusia iki ginčo inicijavimo, taip pat remiantis akcijų pardavimo kainomis anksčiau, iki išpirkimo teisės atsiradimo, įvykusiuose sandoriuose. Nustatant akcijų kainą taip pat vertinami įvairūs bendrovės finansiniai rodikliai, vienas iš jų – pelningumas. Jei akcininkai nesutinka su arbitrų sprendimu, jis gali būti skundžiamas teismui.
Danijoje stambiuoju akcininku, galinčiu pasinaudoti išpirkimo teise, laikomas uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklauso 90 procentų įstatinį kapitalą sudarančių akcijų, suteikiančių balsavimo teisę. Taigi, Danijos reguliavimas šioje dalyje sutampa su Suomijos. Kitaip nei Suomijoje, smulkieji akcininkai turi teisę reikalauti, kad išperkamų akcijų kainą nustatytų teismo paskirtas nepriklausomas turto vertintojas. Taigi, stambusis akcininkas turi įsigyti smulkiųjų akcininkų akcijas už eksperto nustatytą kainą. Danijoje praktikuojantys teisininkai atkreipia dėmesį, jog viena vertus, akcijų išpirkimu yra apginami smulkiųjų akcininkų interesai, tačiau kita vertus, stambiajam akcininkui toks išpirkimas už eksperto nustatytą kainą gali tapti nelauktu finansiniu iššūkiu.
Taigi, galima teigti, jog itin panašus Lietuvos teisinis reguliavimas akcijų išpirkimo klausimais vejasi gretimas valstybes, kadangi būtent šių valstybių gerieji pavyzdžiai yra perkeliami į Lietuvos teisėkūrą. Įsigaliojus Bendrovių įstatymo pakeitimams, jau ir Lietuvos smulkiųjų akcininkų teisių gynyba tapo nebe teoriniu, o faktiškai įgyvendinamu teisiniu procesu.
