Lietuvoje įprastai bendrovėms vadovauja vienasmenis valdymo organas − bendrovės vadovas. Pastarasis yra skiriamas oficialiu dokumentu, kurį priima kompetentingi juridinio asmens organai (pvz., akcininkų ar narių susirinkimas).
Vis dėlto neretas atvejis, kai įmonėje vadovu paskiriamas asmuo, kuris neturi teisės priimti strateginių verslo sprendimų (šnekamojoje kalboje vadinamas „statytiniu“, „popieriniu“ vadovu), o iš tikrųjų vadovauja akcininkas ar kitas asmuo (tikrasis naudos gavėjas). Tokiu atveju, jei netinkamu vadovavimu įmonei arba kitiems asmenims yra padaroma žala, yra sprendžiama dėl vieno iš tokių vadovų ar net visų jų bendros atsakomybės.
Lietuvos teisės aktai nustato, kad bendrovės vadovas vadovaujamos įmonės ir kitų jos organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Vadovas privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, tam tikrais atvejais ir kreditorių naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Ši bendrovės vadovo pareiga teismų praktikoje taip pat suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais. Už šių pareigų pažeidimą vadovui gali būti taikoma atsakomybė.
Na, o bendrovės akcininkai pagal bendrą taisyklę neatsako pagal bendrovės prievoles, tačiau akcininkas gali prarasti tokią ribotos atsakomybės apsaugą, jei jis savo veiksmais atsisako pasyvaus investuotojo statuso ir perima valdymo funkciją. Tokiu atveju jis gali atsakyti kaip įmonės vadovas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure (teisiškai) vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto (faktinis) vadovas).
Teismų praktikoje išskirti kriterijai, kai oficialiai nepaskirtas įmonės vadovu asmuo gali būti pripažintas faktiniu vadovu: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (tarp jų – ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Šių veiksmų ir faktinių aplinkybių nustatymas yra vertinamas individualiai kiekvienos konkrečios bylos atveju.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad įprastai faktinis vadovas neperima tų valdymo funkcijai būdingų pareigų, kurioms būtinas bendrovės atstovo pagal įstatymą statusas. Kitaip tariant, būtent tų veiksmų, kuriems atlikti būtina turėti oficialų vadovo statusą, faktinis vadovai paprastai nedaro. Pavyzdžiui, jis nesudarinėja sandorių bendrovės vardu (oficialiai), nepasirašinėja oficialių bendrovės dokumentų, nebalsuoja valdybos posėdžiuose ir pan., tačiau faktinis vadovas gali daryti verslo sprendimus, kurių pagrindu formalus vadovas ar asmenys, veikiantys įgaliojimo pagrindu, sudarys konkrečius sandorius. Dėl to yra išskiriama, kad de facto vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas oficialiu direktoriumi, bet nuolatos priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai.
Jei byloje būtų pripažinta, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip oficialiam vadovui. Jei pareigas įmonei pažeidžia tiek oficialus vadovas, tiek faktinis vadovas, ir dėl jų bendrų veiksmų yra padaryta žala, jiems taikytina solidarioji civilinė atsakomybė (t. y. bendra abiem). Taip yra dėl to, jog jei įmonei vadovauja faktinis vadovas, esant paskirtam de jure vadovui, įstatymuose nustatytų valdymo organų narių pareigų privalo laikytis abu tokie įmonės vadovai.
Taigi, civilinės atsakomybės prasme bendrovės vadovu gali būti vertinamas ir asmuo, kuris nebuvo oficialiu įmonės vadovu, bet veikė kaip faktinis vadovas. Jam už neteisėtus veiksmus ar neveikimą gali tekti atlyginti žalą, o jei prie žalos prisidėjo ir oficialus vadovas, tai atsakyti gali tekti abiem.
