Nors dėl ekonominių priežasčių 2021 m. Lietuvoje įregistruota beveik penktadaliu mažiau lengvųjų automobilių nei 2020 m., bet naudotų automobilių rinka išlieka didelė ir ženkliai lenkia naujų automobilių registraciją šalyje. Vadinasi, teismuose neišvengiamai bus ir naujų ginčų tarp pirkėjų ir pardavėjų, nes ne tik naujo, bet ir naudoto automobilio pirkėjas gali ginti savo teises, jei šis pirkinys nebuvo tinkamos kokybės.
Lietuvos teisės aktai nenumato specialiai naudotų automobilių sandoriams taikytinų sąlygų, taigi šiems teisiniams santykiams taikomos bendrosios Civiliniame kodekse įtvirtintos taisyklės. Būtent jos ir numato, kokius gynybos būdus, gindamas savo pažeistas teises, gali taikyti pirkėjas, įsigijęs netinkamos kokybės naudotą automobilį. Čia įtvirtinti ir atvejai, kada pardavėjas nėra atsakingas už automobilio trūkumus.
Visų pirma, pabrėžtina, jog pardavėjas visais atvejais garantuoja daiktų kokybę garantija pagal įstatymą. Kitaip tariant, pardavėjas visuomet privalo užtikrinti, jog parduodamas daiktas atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daikto trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, apskritai nebūtų to daikto pirkęs arba nebūtų už jį tiek mokėjęs.
Žinoma, Lietuvos teismų praktikoje išaiškinta, jog parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau ir toks daiktas turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį. Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas. Naudoto automobilio atveju jis turi būti tinkamas eksploatuoti viešajame eisme ir pan.
Teisės aktai numato, kad pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo momentu, net jeigu tai paaiškėja vėliau. Vadinasi, pagal šią nuostatą, už paslėptus (neakivaizdžius) daikto trūkumus atsakomybė tenka pardavėjui. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jei neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos. Pavyzdžiui, pardavėjui tektų įrodyti, jog paaiškėję automobilio trūkumai atsirado dėl jo netinkamo eksploatavimo, o jei to neįrodytų, tai už trūkumus jam tektų atsakyti.
Perkant naudotą automobilį yra įprasta, o teisine prasme – atidus ir rūpestingas, pirkėjas turėtų, jį apžiūrėti, išbandyti, aptarti su pardavėju trūkumus. Pardavėjas jam žinomus trūkumus turi atskleisti ir nurodyti pirkimo-pardavimo sutartyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog šios pardavėjo pareigos garantuoti kokybę nepaneigia nei maža parduodamo daikto kaina, nei paties pardavėjo nežinojimas apie daikto būklę.
Prieš įsigyjant naudotą automobilį yra rekomenduotina jį patikrinti automobilių techninės priežiūros (remonto) centre (autoservise), nes tai gali padėti apsispręsti neįsigyti netinkamo pirkinio ir išvengti vėliau dėl jo trūkumų galinčių kilti problemų. Vis dėlto svarbu, jog nepasinaudojimas šia teise nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad konkretus pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą. Lietuvos teismų praktikoje yra pasisakyta, kad įstatymai nenustato privalomo daiktų kokybės patikrinimo vien dėl to, kad parduodamas naudotas daiktas, todėl pirkėjas turi teisę, o ne pareigą bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, atitinkančiu protingumo kriterijus, patikrinti perkamo daikto kokybę.
Jeigu vis dėlto pirkėjas įsigyja naudotą automobilį, kurio trūkumai paaiškėja, tai dėl netinkamos kokybės daikto, dėl neaptartų trūkumų, turi teisę reikalauti: 1) kad daiktas būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės; 2) kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina; 3) kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti; 4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.
Svarbu pažymėti, jog paskutinė teisė – galimybė susigrąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties – suteikiama kaip išimtinė teisių gynimo priemonė, kai pirmesnių trijų būdų nepakanka pažeistoms pirkėjo teisėms apginti. Taigi, jei naudoto automobilio paslėpti trūkumai nėra esminiai, lengvai pašalinami, gali nebūti pagrindo reikalauti grąžinti pinigus ir atsisakyti sutarties. Pavyzdžiui, trūkumai esminiais vertinti, kai naudotas automobilis netrukus po jo pardavimo buvo pripažintas neatitinkančiu techninių reikalavimų ir jį uždrausta eksploatuoti arba nuvažiavus vos 300 kilometrus išryškėja transporto priemonės variklio gedimas ir pan.
Svarbu ir tai, jog savo pažeistas teises pirkėjas gali ginti per įstatymo nustatytą terminą. Įprastu atveju (jei nėra kitokių susitarimų) dėl naudoto automobilio trūkumų pirkėjas reikalavimus gali pareikšti per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ilgesnio termino.
Ypač svarbu žinoti ir tai, jog jeigu pirkėjas yra vartotojas, o pardavėjas yra verslininkas, teisės aktai vartotojui suteikia didesnę apsaugą, negu kitais atvejais, kadangi yra suteikiami specialūs teisių gynimo būdai ir didesnė įrodinėjimo našta tenka verslininkui. Reikėtų žinoti, kad automobilio pirkimo-pardavimo sutartis yra laikytina vartojimo sutartimi, kai vartotojas (fizinis asmuo) su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) perka automobilį, o verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais parduoda automobilį. Jei verslininkas automobilį perka iš verslininko arba fizinis asmuo iš fizinio asmens, kuris parduoda automobilį ne verslo tikslais, tai nebus laikoma vartojimo sutartiniais santykiais.
Šių metų sausio 1 dieną įsigalioję Civilinio kodekso pakeitimai nustato iš dalies kitokį reguliavimą daikto pirkimo-pardavimo atveju dėl vartotojų teisių apsaugos nei anksčiau. Šiuo metu įstatymas, kuris taikytinas ir naudoto automobilio pirkimo-pardavimo atveju, numato, kad be anksčiau minėtų pažeistų teisių gynimo būdų, jeigu prekė neatitinka kokybės reikalavimų, vartotojas turi teisę naudotis ir šiais būdais: reikalauti remontuoti arba pakeisti daiktą (išskyrus, kai nėra įmanoma ir jei pardavėjas dėl to patirtų neproporcingų išlaidų) arba proporcingai sumažinti prekės kainą arba vienašališkai nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį (išskyrus, kai daikto trūkumas yra nedidelis). Svarbu, jog vartotojas, siekdamas įgyvendinti šiame straipsnyje nustatytas teises, privalo pranešti pardavėjui apie prekės kokybės reikalavimų neatitiktį ne vėliau kaip per du mėnesius nuo neatitikties aptikimo dienos.
Taigi, netinkamos kokybės naudotą automobilį įsigijęs pirkėjas turi galimybę ginti savo pažeistą teisę ir tam tikrais atvejais atgauti sumokėtą kainą už daiktą, jei pardavėjas neįrodo pagrindų, kurie šalintų jo atsakomybę.
